11 metrų ilgio paroda

Čia Jums norėčiau pasiūlyti dar vieną tranzitą – pakėlus galvą nuo Liudo Truikio japoniško Imari porceliano, nuo „Madam Baterflai“, visai nesunku nusileisti muziejaus laiptais žemyn, kur eksponuojama Roko Dovydėno paroda „Roboto transformuotas porcelianas“. Grįžusi iš Kauno, naktį sapnavau, kad stoviu prie ilgų parodinių vitrinų, ištiesusių savo stiklus nedidelės ekspozicinės erdvės centre, o truputį man už nugaros stovi Truikys. Maloniai pasišnekame apie XVII–XVIII a. kiniško ir japoniško porceliano dekoro asimetrišką kompoziciją, raudoną ir kobalto glazūras, tada abu palinkstame, norėdami apžiūrėti lėkštes iš arčiau. Toks šiltas lengvas pokalbis apie chinoiserie – tai, kas iš tiesų sieja abi parodas.

Dar vienas svarbus abiejų ekspozicijų bendravardiklis – apgalvotas ir gerai įgyvendintas parodų plastinis kūnas. Dovydėno pasirinkta muziejinė forma su tradicinėmis vitrinomis, taškiniu kūrinių apšvietimu ir aplink tvyrančia prieblanda organiškai jungiasi su jo meniniu tyrimu. Ši paroda ir yra vientisas tyrimas, susiejantis muziejaus fonduose gulėjusius eksponatus su naujais menininko sukurtais porceliano objektais (kurie ir sukurti ne bet kaip, bet apie tai – vėliau).  Dovydėno kūriniai čia yra tik bendresnio koncepto dalis, nes paroda tiria, kaip Kinijos porcelianas veikė Europos indų formas, pasakoja apie porceliano išradėjo Johanno Friedricho Böttgerio (1682–1719) kūrybą ir dviejų kitų – Johanno Joachimo Kändlerio, Johanno Gottliebo Kirchnerio – darbus, Europos porceliano manufaktūras ir jų raidą. Taip pat tyrimas sukasi apie Augustą Stiprųjį (1670–1733), Saksonijos kurfiurstą, Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį, kuris įsteigė legendinio Meiseno porceliano manufaktūrą. Taip taip, Meiseno manufaktūros įsteigimas ir vienas nuostabesnių Europos atradimų – porceliano masės receptas – turi sąsajų su Lietuva. Augustas Stiprusis, vadovaudamasis savo skoniu, supirko daugiau kaip 24 000 vienetų kiniško ir japoniško porceliano kolekciją, kurios Vokietijoje išliko 8000 vienetų. Eva Strauber teigia, kad tai didžiausia indų kolekcija už Japonijos ribų ir viena didžiausių Kinijos dehua porceliano kolekcija už šalies ribų.

Tačiau rašant apie parodą turbūt neverta perpasakoti visų jos tekstų, tuo labiau kad tokioje tiriamojoje parodoje jų išties netrūksta. Man rodosi kur kas svarbiau paminėti, kad čia eksponuojami Johanno Friedricho Böttgerio (1682–1719) raudonosios akmens masės indai – kavos ir arbatos servizų dalys, pagamintos nuėmus formas nuo kiniško porceliano ir europietiškų sidabro indų (Meiseno porceliano manufaktūra, 1710–1712 m.). Ši masė buvo atrasta ieškant porceliano receptūros, trumpai tariant, tai – europietiško porceliano priešistorė. Paradoksalu, kad raudonosios akmens masės receptūra dabar prarasta. Šie indai išties unikalūs, todėl džiugu, kad jie nors trumpam buvo išvaduoti iš muziejaus fondų vienatvės ir yra matomi žiūrovų.

Truikiui greičiausia patiktų jų tamsrudis raudonumas, kaip ir kiniškų vazų auksas, dažnai naudotas jo kurtuose spektaklių kostiumuose. O Dovydėnui dekoras rūpi gerokai mažiau, šį kartą jis koncentruojasi į rytietiškų vazų formas. Kaip teigia autorius, „dažniausiai interpretuojama ir lengviausiai atpažįstama yra Meiping vaza (išvertus reiškia slyvų vaza). Jai būdingas siauras viršus, trumpas kakliukas ant aukštų, plačių vazos pečių ir ilgas kūnas, siaurėjantis iki apačios. Kitos lengvai atpažįstamų vazų formos – beaker aukšto cilindro formos vaza, kiek įlinkusi į vidų, plačiu viršumi ir aukštos rolwagen formos, su cilindrinės vazos trumpu kakliuku.“ Šių formų porceliano vazos iš Augusto Stipriojo kolekcijos ir tapo Dovydėno kūrinių prototipais.

Dar vienas parodos panašumas į Truikiui skirtą ekspoziciją – istorinių motyvų perkėlimas į šiuolaikinį meną ar šiuolaikines technologijas. Garsusis scenografas XX a. kūrė modernius scenovaizdžius, įkvėptas Rytų kultūrų, o Dovydėnas išbando 3D molio spausdintuvą, kuris užpildytas porceliano mase, taip jungdamas istorinių vazų formas su šiuolaikybe. Menininko naudota porceliano masė taip pat siejasi su istorija, tik jau prancūziško porceliano – ne tik kolekcininkai, bet ir bent kiek išprususi plačioji publika tikrai yra girdėję Limožo (Limoges) pavadinimą, kurio fabrike šis porcelianas yra pagamintas.

Dar vienas įdomus spausdintuvu pagamintos keramikos aspektas – klaidos, kai įtaisas „pameta“ aukštį ir jo brėžiamos porceliano juostelės pakimba, nulinksta kaip blogai suvynioti siūlai ar net siūlų galai. Kaip žinome, norint suprogramuoti tikslingą klaidą reikia gerokai paplušėti. Dovydėnui tai gerai sekasi. Nors iš esmės jis taip pat remiasi porceliano istorija, kuri pilna nuostabiausių klaidų ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, sakoma, kad populiariausio Meiseno indų dekoro „mėlynasis svogūnas“ pavadinimas kilęs iš nesusipratimo – esą Vokietijos meistrai, kopijavę kinų porcelianą su granatų piešiniu, tokio vaisiaus nebuvo matę, todėl pamanė granatą esant svogūnu. Tiesa, tam patvirtinimo taip pat nėra. Žinia, klaidos ne tik linksmina, bet ir suteikia unikalumo bei gyvybės, ypač jei kūrinys pagamintas 3D spausdintuvu.

Šios Dovydėno sukurtos balto porceliano vazos nedekoruotos, o tik padengtos skaidria glazūra, taip ekspozicijoje jos pagerbia ir išryškina senuosius spalvotus ir dažnai auksu tviskančius artefaktus. Tamsiai pilkai dažytos vitrinų vidinės sienos ir pjedestalai taip pat tarnauja šiam tikslui – visą aplinką panardinti į prieblandą.

– Ką rodai savo parodoje? – prieš apsilankydama M.K. Čiurlionio dailės muziejuje paklausiau Dovydėną.

– 11 metrų porceliano, – atsakė menininkas.

Suprantama, kad tokioje parodoje svarbu visai ne autoriaus kūrinių kiekis, ne aplankytos Vokietijos ir Lenkijos muziejų saugyklos, kaip jau minėjau – ne piešinys, spalvos, net ne technologijos ar naratyvas. Yra toks populiarus žodžių junginys – tarpusavio supratimas. Šioje parodoje nejusti viską valdančios kuratoriaus-menininko rankos, bet kūriniai susikalba tarsi savaime, supranta vienas kitą, nepaisant trijų šimtų metų amžiaus skirtumo, gerai sutaria su erdve, ekspozicijos formomis, šiuolaikinės technologijos pagarbiai žvelgia į praeitį, visai nebandydamos jos neigti, o jei ir yra klaidų, tai šios projektui suteikia gyvybės. Gaila, kad per anksti pabudau ir nepaklausiau Truikio, ką jis mano apie parodą. Bet Jūs taip pat galite susapnuoti žymųjį maestro, tuomet ir paklausti. Na, tokia galimybė išlieka ir man.

Paroda veikia iki gruodžio 22 d.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)