Gyvenimas su stiklu

Atvirai sakant, man pabodo galvoti apie tekstų įžangas, kurios iš labai toli už rankutės skaitytoją atvestų iki aptariamo dalyko, suviliotų gamtos aprašymais, orų prognozėmis ar jausmų upeliais, nes kitaip niekas parodų recenzijos neskaitys. Kartais galvoju – gal Jūs, gerbiami skaitytojai, nesate tokie naivuoliai ir Jums tiesiog rūpi parodos ar meno kūriniai? Bet jei labai reikia tos įžangos, iš bėdos galėčiau pradėti nuo stiklo meno padėties Lietuvoje, nes kaip tik neseniai „Titanike“ užsidarė Remigijaus Kriuko paroda „Prabangos sinonimai“, o žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šiemet garsiajam monumentaliųjų vitražų kūrėjui Kaziui Morkūnui būtų sukakę 100 metų.

Ta proga galima pasvarstyti – ar mes vis dar turime žymių menininkų, savo kūryboje naudojančių stiklą? Visai neseniai Dalia Truskaitė, nuolat pristatanti trapaus ir efemeriško stiklo instaliacijas, buvo apdovanota Vyriausybės premija, tad atrodo, kad tokių šiuolaikinių menininkų turime. Būtent ji nuolat triūsia, organizuodama tarptautines stiklo parodas kartu su latvių ir estų kolegėmis. Prieš keletą metų buvo surengta didelė Lietuvių ekspozicija Lenkijoje, Vroclave, tarptautinio stiklo festivalio metu. Šiais metais ta pati kuratorių komanda – Kati Kerstna (Estija), Dalia Truskaitė (Lietuva), Bārbala Gulbe ir Marta Ģibiete (Latvija) – atidarė parodą „Sluoksniai“ („Layers“) Rygoje, Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje. Ekspozicijos architektė – Renata Valčik.

Ryga visai netoli, galima ryte sėsti į autobusą, nuvažiavus apžiūrėti parodą ar tiesiog paklaidžioti po senamiestį, o vakare grįžti atgal. Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejus gali pasiūlyti abu dalykus: šis pastatas skaičiuoja daugiau nei 800 metų senumo istoriją, tad yra nuostabiojo senamiesčio dalis, o viduje turi tai, kuo negali pasigirti Lietuva, – nuolatinę vadinamojo taikomojo meno ekspoziciją; stiklo meno paroda užima jo pirmąjį aukštą. Akivaizdu, kad į tiek amžių atlaikiusias sienas niekas menininkams neleis kalti vinukų, kūriniams kabinti salėje pastatytos tik parodinės pertvaros, tad projektuojant ekspoziciją Valčik laukė nemažas iššūkis. Tačiau žiūrovas įveiktų sunkumų nejaučia. Tankios tamsos pilnoje erdvėje, kurią dar paryškina pajuodusios nuo laiko medžio balkių lubos, koncentruoti šviesos srautai išskiria objektus, jie žaižaruoja stiklo paviršiuje, išryškina gelmę. Stiklas – viena įspūdingiausių medžiagų, tačiau trapi ir kaprizinga, reikalaujanti didelės meistrystės.

Parodoje dalyvauja ne tik autoriai, kuriuos, be abejonės, galima vadinti stiklo menininkais, bet ir tiesiog žinomi šiuolaikiniai kūrėjai, kaip Danas Aleksa. Jo didžiulis sietynas „Išpisti langai“ (2017), pagamintas iš apleisto pastato langų stiklų šukių, rodytas ne vienoje parodoje Lietuvoje. Tiesa, jau iš pavadinimo galima suprasti, kad kūrinys nėra skirtas stiklo grožiui atskleisti, o jo meistrystė slypi inžinieriniame mąstyme – milžiniška metalo konstrukcija nesunkiai išardoma ir transportuojama, kaip ir sietyno stiklo „karoliukų“ gijos. Grubaus, aerozoliu aprašinėto stiklo provokatyvumas žiūrovus trikdo, o ieškantieji tik stiklo prabangos tiesiog lieka šokiruoti. Šis kūrinys ryškiausiai atskleidžia lietuvių menininkų kūrybinius principus. Jie pagrindinį svorį perkelia nuo medžiagos grožio ir stiklo galimybių į koncepciją. Taip irgi gaunamas naujas požiūris į medžiagą. Pavyzdys galėtų būti tos pačios Truskaitės parodoje eksponuojamas kūrinys „Atidirbę“, 2023 m. rodytas galerijoje „Kairė–dešinė“. Matinis stiklas, taip panašus į popierių, išlankstytas lyg vėduoklė, menininkės kai kur išteptas panaudotu mašininiu tepalu. Ji pasakoja apie nuolatinį darbą, o kartu apie mus – pervargusius, tačiau kažką sukūrusius ar tiesiog gyvenusius gyvenimą. Gražius, net jei pavargusius.

Konceptualus ir Rūtos Lipaitės stiklo karoliukų stulpas („Užuolaida“, 2024) – judantis lyg užuolaida, sunerta iš devocionalijų, tai yra rožinių, medalikėlių, kitų mažų religinės paskirties pakabukų, supirktų sendaikčių turguose. Menininkė savo kūriniu kelia klausimus apie religijos vietą šiuolaikiniame gyvenime, apie tikėjimo atributus, po savininkų mirties ar tiesiog pasikeitus madai atsidūrusius ties išmetimo riba. Ir tai vis tas pats stiklas. Dar kitaip stiklą mato Domas Ignatavičius, iš jo konstruojantis... baldus arba skaidrias jų projekcijas stikle. Reikėtų paminėti ir Julijos Pociūtės stiklo „lentas“ su pušų kamienų fotografijomis ir tikromis pušų šakomis.

Tiesa, konceptualūs ne tik Lietuvos menininkai – ne kartą mūsų galerijose bendrose parodose su Pociūte dalyvavo ir savita estų menininkė Tiina Sarapu, kuri šį kartą parodoje pristato juodo stiklo suoliuką ir tokį pat stogelį virš galvos „Possibility“. Kauno „Meno parko“ galerijoje buvo rodomas jos kūrinys, interpretuojantis kaimuose naudotus archajiškus šieno kupetų stovus. Dabar jų tiek Estijos, tiek Lietuvos peizaže matome vis mažiau. Menininkė ant jų deda ne šieną, o dideles veidrodinių stiklų plokštes, kurios primena saulės baterijas, pamažu plintančias mūsų laukuose. Minimalistinės juodo stiklo suoliukų plokštumos turi tos pačios keistos įtaigos ir daugiaprasmiškumo kaip ir saulės kolektoriai-šieno kupetos, kai pažįstamos formos siūlo keistus tiek istorinius, tiek futuristinius naratyvus.

Prie nuostabių iliuzijų kūrėjų būtina paminėti ir latvių menininkę Martą Ģibietę, kurios stiklo objektas „Lašas“ („Drop“) taip pat eksponuojamas nuolatinėje taikomosios dailės ekspozicijoje. Gamtiškas lyg milžiniškų vaisių formas ši autorė gamina unikaliu būdu – į stiklą įlietomis vielutėmis sujungia lenktas stiklo juostas, sudarydama spygliuotas sferas, ištįsusius lašus ar raitytus augalų kotus. Augališki dygūs ir spalvoti objektai papildomi veidrodžiais, kurie apdirbti taip, kad tampa piešiniais.

Tačiau yra ir kita kryptis – stiklo medžiaga galima tiesiog mėgautis, kaip tai daro mūsų Kriukas, parodoje rodantis juodo stiklo „širšių lizdą“ („Lizdas“). Didelė ir kiek grėsminga stiklo masė veikia mūsų pojūčius, kaip ir Bārbalos Gulbės skaidrus bespalvis objektas „Prayer“, panašus į aukštyn kylančią ugnį. Į stiklo materijos galimybių atskleidimą koncentruojasi dauguma Latvijos ar Estijos autorių, tarp jų ir klasikas Dainis Gudovskis, kurio objektų rinkinys šį kartą turi ypatingos įtaigos. Ypač reikėtų paminėti neįtikėtino grožio Piretos Ellamaa spalvoto „cukrinio“ stiklo „kriaukles“. Čia medžiaga tampa neskaidri, beveik neatpažįstama, tačiau intriguojanti ir gamtiška lyg fosilijos ar nežinoma augalų, o gal kristalų, rūšis.

Kalbant apie neskaidrų stiklą, reikėtų vėl grįžti prie Kriuko, žaidžiančio juodo stiklo rūstumu ir magija, kas visai nenuostabu, net Ai Weiwei prieš keletą metų neatsilaikė prieš šią medžiagą, puolęs visa galva į stiklo sietynų bei kaukolių bangas. To juodumo ir parodoje daug, viena nedaugelio mūsų menininkių, pačių pučiančių stiklą, Irina Peleckienė pristato instaliaciją „SET POINT 1120°C“, kurios efektą kiek temdo primygtinis pasakojimas. Čia yra ir kabantys rankų kaulai, ir musulmoniška čadra apsigobusi figūra, ir padangos, žodžiu – kartais mažiau yra talpiau ir daugiau, o toks kūrinys parodoje toli gražu ne vienintelis.

Dar vienas milžiniškas ir neįsivaizduojamos meistrystės reikalaujantis objektas – Andos Munkevicos skulptūra, skirta kariams gynėjams. Nors ši puiki galinga menininkė turi labiau pavykusių kūrinių, ją norėčiau ypač pažymėti dėl noro imtis politinės temos. Po visų sovietinių paminklų okupantų kariams tokią temą plėtoti ypatingai sunku. Kaip šiuolaikiškai parodyti pagarbą tiems, kurie šiomis dienomis žūsta karo laukuose, iš esmės gindami ir mūsų mažų šalių saugumą? Taigi menininkės bandymas apie tai kalbėti irgi vertas didelės pagarbos.

O pabaigoje – pasakojimas apie pradžią, tai yra apie parodos atidarymą, tas minutes, kai pasibaigus oficialiajai atidarymo daliai jau pasakytos visos kalbos ir atsiveria durys į ekspoziciją. Tarsi išalkusių stiklo žmonių minia plūdo į salę, trapūs stiklo kūriniai net susigūžė iš baimės. Teko atkakliai ginti kabančias ant beveik nematomų troselių Truskaitės stiklo vėduokles, nes grūstis buvo tikrai rimta. Bet niekas nebuvo sudaužyta, o minia parodoje rodo didžiulį susidomėjimą stiklo menu ar šiuolaikiniu menu, naudojančiu stiklą, kuris gali būti visoks – net milžiniška stela, skirta mus ginantiems kariams.

Paroda veikia iki gegužės 18 d.

Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejus Rygoje (Skārņu iela 10, Ryga)