Vytauto Tomaševičiaus parodos receptas

Vytautas Tomaševičius – gerai žinomas ir publikos mėgstamas tapytojas, nors nėra iš tų autorių, kurie dideliais kiekiais kepa kūrinius ar parodas. Gal todėl kiekvienas šio autoriaus pasirodymas sulaukia nemažo būrio žiūrovų. Neseniai atidarytoje parodoje „Šventieji šiukšlių dėžėje“ eksponuojami tiek naujausi, tiek gerokai ankstesnių metų kūriniai, todėl ji leidžia apibendrinti menininko kūrybos receptus.

Tokiai parodai pagaminti reikia:

1. Keleto kilogramų popkultūros.

2. Ne mažiau kaip dviejų kilogramų skaitmeninio pasaulio vaizdų.

3. Poros saujų aštrių prieskonių.

4. Taurės romo arba vyno, tinka ir „Jack Daniel’s“ viskis.

5. Stiklinės verslo aktualijų.  

6. Litro nostalgijos.

Visa tai gerai išminkyti, supjaustyti nedideliais (gali būti ir didesni) stačiakampiais ir susukti pagal sugalvotas frazes. Kepti neaukštoje politinėje temperatūroje.

Pagrindui imate keletą kilogramų popkultūros. Nebūtina rinktis šviežiausią, tinka XX a. simboliai, ikonos, filmų herojai. Jie, kaip brandintas sūris ar gerai išlaikytas vynas, su laiku tik įgauna papildomų atspalvių, suteikdami kūriniui rafinuotą poskonį. Tomaševičius šioje parodoje renkasi žinomus menininkus, tokius kaip Francis Baconas („Artist Francis Bacon Regards the Pig Who Will Become Bacon“, 2023) ar Damienas Hirstas („Damien Hirst is Kidding“, 2024). O kartais net tokias liūdnai pagarsėjusias popkultūros ikonas kaip Bertrand’as Cantat („Planing“, 2023), kuris Lietuvoje nužudė savo mylimąją, arba Leniną („Existing Now Makes Me Optimistic!“, 2023), nors jis čia yra greičiau memas nei istorinis veikėjas. Tapytojas mėgsta ir kultūros lauke nuolat linksniuojamus filosofus – Franzą Kafką („Franz Kafka is Gathering Material for a New Novel“, 2023), Friedrichą Nietzschę („In his Secret Life, Nietzsche Liked to Step Away from Nihilism“, 2024), Karlą Marxą ar Jeaną-Paulį Sartre’ą („Jean-Paul Sartre Sometimes Deviated from Existentialism“, 2024), o legendinis rašytojas Williamas S. Burroughsas panaudojamas ne vieną kartą. Net Antano Samuolio „Baltoji obelis“ (1932) čia veikia kaip popkultūros objektas („Koks durnius nupjovė Samuolio obelį“, 2025).

Tiesą sakant, tokiam kūriniui užmaišyti visai nebūtini aukštos kokybės kultūros produktai, tinka ir pigus, antrarūšis kičas. Vaizdai, kuriuos naudoja Tomaševičius, kartais atrodo atkeliavę iš beveik išnykusių garažiukų, sargo kambarėlių, nukabinėtų plakatais su pusnuogėmis merginomis ir kultūristais. Spalvotos papūgos greičiausiai išsprūdo iš pigaus kelionių lankstinuko arba vinilinių tapetų, o liūdnas jakas kalnų fone taip ir liko stypsoti ant kokios senamiesčio sienos, nes pažymėtas neįmantriais Lietuvoje gerai žinomų grafitininktų tagais („Savivaldybė siunčia graffiti meistrus į Tibetą dalyvauti tyliojoje rezistencijoje“, 2019). Parodoje nepamirštama ir svarbiausia interneto memų figūra – žinoma, yra nutapytų šunų. Nereikia sakyti, kad socialinius tinklus valdo kačiukai ir šuniukai, tad be jų paroda – lyg pietūs be deserto.

Antroji pagrindo dalis – skaitmeninio pasaulio vaizdai, virtualybė, kurios Jums reikės taip pat dideliais kiekiais, ne mažiau kaip poros litrų. Nublukusios sovietinių daugiaaukščių fotografijos, pikseliuoti peizažai tampa veiksmo fonu, paryškindami iškreiptos realybės ir keistumo atmosferą. Lyg žiūrėtum nekokybišką pigaus serialo kopiją, kur aiškiai matyti, kad veiksmo vieta tėra dekoracijos.

Taip pat, norint pagal Tomaševičiaus receptą pagaminti tikrai efektingą kūrinį, mišiniui būtina suteikti šiek tiek aštrumo. Menininkas dažnai įterpia nuogo kūno vaizdų, kurie jo kūriniuose veikia kaip prieskonis, lygiai kaip ir mūsų gyvenime – kartais suteikiantis saldumo, o kartais tampantis pipirais plaktoje grietinėlėje. Tačiau žymūs konditeriai mėgsta šokiruoti, sukurdami netikėtus skonių derinius, o Tomaševičius tai paverčia savo kūrybos ženklu. Jis nuolat maišo egzotiškus ingredientus, kuriems surasti negaili laiko ir pastangų. Nesibaido net ypač aštrių prieskonių: sadomazochistų porelės („And You Will Start to Write Poetry Again!!!“, 2023), skraidančios ateivių lėkštės, pavogusios prozaką („A Suspition“, 2024), jau minėto Lenino su nuoga moterimi („Lenin Suddenly Understood that the Beard Suited Him“, 2024).

Visa tai sumaišius, reikia įpilti šlakelį romo arba taurę raudonojo vyno, Tomaševičius išdidžiai naudoja Primitivo di Manduria („Primitivo di Manduria“, 2023), nors kartais ir nenurodo gamintojo. Vynas čia tampa svarbia kūrybinio mišinio dalimi, ta jėga, kuri suka menininko paveikslų naratyvą. Taip kartais nutinka ir mums, kai taurė vyno nuplukdo visai ne ten, kur tikimės, stato į nepatogias situacijas arba suteikia trumpalaikio džiaugsmo. In vino veritas, tarsi sako Tomaševičius, pridėdamas savo herojams dar nepatogesnių situacijų, sugalvodamas komišką ir beprotišką nematomo jų gyvenimo pusę.

Kad mišinys įgautų tvirtumo, nereikia pamiršti įberti stiklinę iš verslo subkultūros. Iš esmės tai tie patys popkultūros miltai, tik kiek kitos rūšies, panašiai kaip kviečių miltai skiriasi nuo rugių. Prezentacijos, kostiumuoti vyrukai su portfeliukais („Punk’s Not Dead. They’re Just Making Some Cash at the Moment“, 2024), pinigai, net mobingas darbe jau seniai yra memai, kaip ir kačiukai. Tad jei planuojate gaminti parodą pagal Tomaševičiaus receptą, galite pridėti savo miesto ar darbovietės verslo aktualijų. Su juodo latekso apranga ir rimbu jos visuomet puikiai tinka.

Dar vienas beveik nepastebimas ingredientas, kaip kiaušinio baltymas, suklijuojantis mišinio dalis į vientisą masę, yra nostalgija. Jei nori, kad kūrinys gerai iškiltų, būtina įpilti ne mažiau nei litrą gerai nusistovėjusios nostalgijos. Tomaševičius sėkmingai naudoja kiek primirštą „The Muppet Show“ („Pamišęs Haris iš Muppet Show veda mokymus Vilniaus pradinėje mokykloje“, 2023) arba Clintą Eastwoodą („Trajektorija“, 2018. Tiesa, šio kūrinio parodoje nėra), rezultatu autorius lieka patenkintas (eksponavo MO muziejaus parodoje „Vilniaus pokeris“ ir personalinėje parodoje „Ramybė viesulo aky“). Gautą tešlą labai svarbu gerai išminkyti, kad taptų vienalyte mase.

Visa tai supjaustyti nedideliais (gali būti ir didesni) stačiakampiais ir susukti pagal susigalvotas frazes. Tomaševičiaus meistrystė ypač gerai atsiskleidžia kuriant šias susigalvotas frazes ir formas. Čia nepadės jokie ingredientai, tik autoriaus išradingumas. Dažnai sakoma, kad jis naudojasi paradokso įrankiais, tačiau kartais ir paprastutė frazė vartotojui suteikia netikėto džiaugsmo. Menininkas yra iš tų kūrėjų, kurie verčia nusišypsoti, tačiau išėjęs iš parodos pajunti ir stiprų liūdesio, net aštrios socialinės kritikos poskonį. Galima spėti, kad taip yra dėl ilgo kepimo neaukštoje politinėje temperatūroje.

Tomaševičius nesistengia iškelti dabarties politinių įvykių, pavyzdžiui, jo kūrinys ilgiausiu pavadinimu „Miesto vartai (partijos, imančios kyšius, barstosi galvas pelenais šalia miesto vartų bei kišasi savo rinkimų sąrašus į subinę)“ yra 2018 metų, tačiau jis vis dar aktualus. Matyt, toks ir bus, kol vyks rinkimai. Čia yra ir Vladimiras Putinas su Aleksandru Lukašenka, jaukiai burkuojantys lovytėje, tačiau nėra Donaldo Trumpo ir šiandienos aktualijų. Gal todėl, kad dabartinio JAV prezidento veikla pralenkia bet kokią menininko fantaziją. O kuriant meną pagal šį receptą labai svarbu išlaikyti proporcijas ir nesudeginti per karštoje ugnyje.

Tad būkite atidūs ir gaminkite atsakingai. Sėkmės Jums!

Paroda veikia iki balandžio 27 d.

VVJ meno galerija (Vilniaus g. 39, Vilnius)