Spalvingas koncertas su kokybės ženklu

Balandžio 11 d. Nacionalinėje filharmonijoje pasirodė reti svečiai iš tolimų kraštų. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo graikų dirigentas Kornilios Viktoras Michailidis, solistė – Malaizijai ir Jungtinei Karalystei atstovaujanti jauna pianistė Magdalene Ho.

Dirigentas Michailidis mokėsi „Jacobs“ muzikos mokykloje Blumingtone, baigė fortepijono studijas Paryžiaus konservatorijoje. Įkūrė Ludwigo van Beethoveno muziką propaguojantį orkestrą „Beethoven Now!“. Rengia fortepijono muzikos programas. Suomijoje, Jeano Sibelijaus akademijoje, baigė dirigavimo klasę. 2024 m. tapo Tarptautinio dirigentų konkurso laureatu Japonijoje. Dabar diriguoja Atėnų ir kitiems orkestrams tėvynėje, kviečiamas diriguoti Danijoje, Islandijoje, Madrido karališkojoje operoje. Vienoje iš Graikijos salų įkūrė Koufonisijos klasikinės muzikos festivalį.

Įdomi ir švietėjiška buvo ši prancūzų muzikos programa: kiek man žinoma, nei Emmanuelio Chabrier rapsodija simfoniniam orkestrui „Ispanija“, nei Albert’o Rousselio siuita iš baleto „Bakchas ir Ariadnė“ Nr. 1, op. 43, Lietuvoje nebuvo atlikti. Kažin ar pas mus yra skambėjęs ir Camille’io Saint-Saënso Penktasis koncertas fortepijonui F-dur, op. 103 („Egiptietis“).  

Ar reikšminga muzikos esmei, kad kompozitorius Rousselis laivyne tarnavo jaunesniuoju leitenantu? Gal svarbu tik tai, kad Rousseliui jūra tapo impulsu pradėti kurti. Svarbesnis faktas – būtent šis daug įvairių žanrų muzikos sukūręs labai kuklus kompozitorius istorijoje žinomas kaip inspiravęs prancūzų kompozitorių grupės „Les six“ („Šešetas“) kolegas, stebinęs kontrapunkto ir spalvingų partitūrų deriniu. Galbūt nuo jo ir prasidėjo naują žodį išsakančių menininkų Eriko Satie, Dariuso Milhaud, Arthuro Honeggerio, Germaine Tailleferre, Louis Durey, Georges’o Aurico, Franciso Poulenco, Jeano Cocteau ir kitų epocha? Koncerto klausytojams turėtų būti pretekstas pasidomėti. Ir tai – programos privalumas.

Fantazija, proveržis į naują garsovaizdžio erdvę aplenkiant impresionistus – štai Rousselio muzikos esmė, simfoninės muzikos toliai, nuspalvinti patirto ryškaus Naujojo pasaulio kolorito. Rousselio kūrybos klausytojai nežino. Šį kartą į koncerto programą „įkrito“ iliustratyvi, rytietiško kolorito baleto muzikos partitūra. Variacijų kaitoje dirigentas sumaniai išryškino cantabile linijas, orkestro grupių, muzikantų solo fragmentus, instrumentų grupių dialogus, kontrastuojančius epizodus. 

Toks dirigento praktikuojamas muzikos interpretacijos principas buvo ryškus ir atliekant Chabrier rapsodiją orkestrui „Ispanija“. Muzika skambėjo natūraliai logiškai, užbaigdama epizodų mintį, neforsuojant nei dinamikos, nei tempų. Siekdamas atskleisti spalvinius kontrastus dirigentas muzikaliai vedė mintį. Keitėsi spalvinės plokštumos, kolorito žaismas. Puikiai dirigentui talkino orkestras.

Saint-Saënso Penktasis koncertas, vadinamas „Egiptietišku“, – visiškai netipiškas šio autoriaus kūrinys. Jis buvo kuriamas karštligiškai skubant, 1896 m. pavasarį Egipte, konkrečiai Luksore ir Kaire. Kompozitorius siekė panaudoti Egipto ir kitos Rytų muzikos elementų.

Solo partiją skambino jaunutė pianistė Madalene Ho, gimusi Kalifornijoje, tačiau augusi Malaizijoje. Devynerių ji išvyko mokytis Henry Purcello muzikos mokykloje Jungtinėje Karalystėje. Kinų pedagogė pianistė Patsy Toh suteikė jai puikius pianistinius pagrindus, suformavo manualinę techniką, jautrumą garsui, spalvai. Dar nebaigtos studijos Karališkajame muzikos koledže Londone, Dimitrijaus Aleksejevo klasėje. 2021 m. laimėjusi IX Tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą, šį kartą Vilniuje Ho pasirodė jau kaip 2023 m. pirmąją vietą ir tris specialiuosius prizus Tarptautiniame Claros Haskil pianistų konkurse Šveicarijoje pelniusi laureatė. Tai koncertuojanti pianistė, skambinanti su orkestrais ir kamerinės muzikos entuziastais.

Kalbėdama apie dabarties pianistų techniką vis atsimenu Arthuro Rubinsteino žodžius: „Dabar pianistai oktavas ir smulkių natų pasažus tarsi iš kišenės ištraukę klaviatūroje paberia.“ Todėl svarbu išgirsti, kaip beria. Puiki pianistės manualinė technika leido valdyti ir skaidrų, lengvą, ir paslaptingo atspalvio touché. Prasmingai naudojami pedalai. Fortepijono garsas įgavęs daug skirtingų potėpių, daug kontrastų, kurie netapo perdėtos raiškos elementais. Gražūs pianistės „išdainuojami“ epizodai. Ji jautriai reagavo į orkestro replikas, įprasmino duetus su orkestro solistais.

Įspūdinga antroji opuso dalis. Kompozitorius rašė: „Antroji dalis – tai savotiška kelionė į Rytus, kuri F-dur epizode pasiekia net Tolimuosius Rytus. G-dur tonacijoje skambantis fragmentas – tai Nubijos meilės daina, kurią girdėjau valtininko dainuojamą plaukiant Nilu.“ Muzikoje egzotika perteikiama labai rafinuotai, tarsi improvizuojant. Atlikėjų sureikšminti atsikvėpimai, pauzės. Virtuoziškai, įsiklausydama į orkestro partnerius, pianistė ieškojo spalvinių niuansų. Organiškai atsivėrė saviti rytietiškų atspalvių improvizaciniai epizodai, raiškios prasmingos pauzės, solistės dialogo su orkestru prasmės.

Jaučiau, kaip pirmos ir trečios dalies vidinę muzikos nuotaikų pusiausvyrą trikdė skirtingas pianistės ir dirigento ekspresijos pojūtis. Orkestro minties vedimo logiką laužė Ho nuo dinamikos priklausomo tempo kaita. Groti garsiau, ekspresyviau neturėtų reikšti greitėjimo. Tai, manyčiau, dėl jaunos pianistės nedidelės sceninės patirties.   

Fortepijono garsyno prasmių gelmę pianistė atskleidė ir bisui paskambindama vieną iš trijų Johanneso Brahmso Intermezzo, op. 118. Tarsi „glostoma“ klaviatūra, išryškinti pobalsiai, boso atramos ir prasminga forma leido pajusti vėlyvojo romantizmo intymios lyrikos grožį, muzikos meno esmę.

Ravelio baleto „Dafnis ir Chloja“ antroji siuita – vienas muzikos šedevrų, kadaise grotas dažnokai. Primityvu kalbėti apie programinį šios muzikos turinį. Čia liejasi prancūzų muzikos esmę įprasminanti didelio simfoninio orkestro garsinio pasaulio galybė. Ramiais, racionaliais judesiais dirigentas pasiekė spalvinę orkestro raišką ir dramaturginę prasmę. Kilo koncentruotos, ilgos kompaktiškų styginių grupių formuojamos garso „bangos“, kurias orkestras jau geba sukurti. Orkestras „kvėpavo“ neforsuodamas, vis kurdamas kontrastuojančius spalvingus harmoninius statinius, ritminius derinius. Dirigentas pasikliovė orkestrantų pajėgumu, emocingai, laisvai laviravo plačiame tempų kaitos diapazone. Pasigedau ryškesnio, emocionalesnio smuiko solo epizodo. Puikiai grojo orkestro grupės, solistai obojininkas Tomas Bieliauskas, fleitininkas Giedrius Gelgotas, klarnetininkai Antanas Taločka, Andrius Žiūra ir kiti.