Gyvenimas kaip upė

Kaip paprastai teka upė per pievas vingiuodama... Grožimės. Tik žmogaus gyvenimo vingiai visada pilni grumstų, įtraukių duobių, ramių užutėkių ir mūšos. Vieni posūkiai ramūs ir atveriantys plačias lankas, kiti – lydimi talžančių srovių, paliekantys putotą krantą. Bet plaukia tolyn...

Toks Liucijos Maselskytės-Stulgienės gyvenimas prasidėjo lemtingą 1941-ųjų sausio 27-ąją, tą pačią dieną, kai 1756 m. Zalcburge gimė Wolfgangas Amadeus Mozartas. Pakruojo vlsč. Šukionių kaime jis nebuvo žinomas. Liucijai jis nerūpėjo ir Pakruojo vidurinėje mokykloje. Sportiška, energinga, smalsi Liucija mokykloje bandė visokias veiklas, net dainuoti chore. Bet mergaitės daina neviliojo. Gal buvo linkusi į tėvą – svarbu tai, kas išprotaujama, padaroma, o daina... Tačiau ją girdėjo iš mamos lūpų. Kaip savaiminį aktą – tai namuose, tai giedamą pakasynose, tai ženytbose.

Atsivėrimai, padūsavimai, garso sielovaizdžiai Liucijai nebuvo įdomūs. Viliojo knygos, tautinių šokių būrelis, krepšinis – kova, atviros emocijos. Liucija sėkmingai studijavo Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultete. Buvo veiklos entuziastė, visų organizacijų dalyvė, pirmaujanti studentė, perspektyvi matematikė. 1963–1969 m. šiame institute dėstė. Nors turėjo ir disertacijos temą, mokslininkės duona neviliojo. Matematikos sugebėjimus nusvėrė vadybinė veikla. Gal net aistra? Toks žmogus visada matomas.

Pastebėjo valdžios vyrai, ir 1969–1976 m. ji tapo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai, švietimui ir sportui. 1976–1991 m. buvo LSSR ir Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vyriausioji referentė, konsultantė.

Atėjo laikas, ir Liucijos sielą palietė Mozarto muzika. Ji skambėjo čia pat, smuikuojant vyrui Algirdui Stulgiui, o vėliau – dukrai Daliai, tapusiai puikia smuikininke, nepamainoma koncertmeistere Dresdeno simfoniniame orkestre. Liucija Stulgienė atvėrė gyvenimą: džiuginantį ir talžantį, bet nepamirštamą ir vedantį tik pirmyn.

Šiauliuose drauge su kūrybingais menininkais Veronika Vitaite, Vytautu Žvirbliu, jaunėliais Danute ir Sigitu Vaičiulioniais, dailininkais Algimantu Vitoliu Trušiu, Aloyzu Toleikiu, miesto vadovu Viliumi Kazanavičiumi ir kitais kūrė Šiaulių kultūros terpę. Tą palikimą matome ir šiandien: subrendę, Mozarto muziką atliekantys kolektyvai – Valstybinis choras „Polifonija“, vaikų choras „Dagilėlis“, gražios kūrybingų žmonių sukurtos tradicijos. „Turime visi susitelkę dirbti, kad šiauliečiui būtų gera gyventi mieste“, – įprasmino mintį, ir Liucijos upė jau siautė kitą posūkį.

Liucija idėjų niekada nestokojo, gerai sugyveno su sportininkais, menininkais. Mokėjo jiems padėti, perbristi per biurokratinių formalumų pelkę. Džiaugiasi galėjusi padėti kurti su didžiuliu pasisekimu pasaulyje ne tik Mozarto muziką grojantį tarptautinį kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“, net Mozarto operas interpretuojantį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą.

Nepriklausoma Lietuva veikliam žmogui suteikė galimybių. Dabar Stulgienė norėjo, kad ir visoje Lietuvoje žmonėms būtų geriau gyventi ir kurti. Daugybė gautų valstybės veikėjų padėkų, atminimo puslapiuose įrašytų gražių žodžių niekada neatpirks į koncertų salę, bažnytėlę, mokyklą atėjusio žmogaus džiaugsmo išgirdus Mozarto muziką. Ji gydo sielą. Tačiau kaip ją pateikti tolimame miestelyje, mažam vaikui, senoliui, sunkiai dirbančiajam? Tai buvo trisdešimties metų Stulgienės kasdienos rūpestis. Tiek metų ji, įkūrusi Muzikų rėmimo fondą, subūrusi komandą, brandino idėjas, stebėjo kultūros terpę, analizavo, siekė pažinti vis naujos kartos menininkus, dėkojo žmonių širdyse ir kultūros istorijoje savo pėdsakus palikusiems menininkams ir visuomenei juos priminė. Verslininkus mokė mecenatystės, valdžios žmones – pagarbos kuriantiems, atjautos likimo nuskriaustiesiems.

Liucijos Stulgienės inspiruoto Muzikų rėmimo fondo kurtos programos aprėpė Lietuvą ir visus visuomenės socialinius sluoksnius. Į muzikinės kultūros istoriją įrašyti tokie išgryninti, savalaikiai ciklai kaip „Sugrįžimai“, „Vasara su M.K. Čiurlioniu“, „Alma mater musicalis“, „Sekmadienio muzika“, „Musica sacra“, „Mūsų miesteliai“, „Žvaigždės ir žvaigždutės“ ir daug kitų. Daugkartiniai Virgilijaus Noreikos turai po Lietuvos periferiją, dėmesys reikšmingai veikusiam pirmam muzikos salonui Vilniuje – Stasio Vainiūno namams – ir Vilniuje gyvenantiems šiauliečiams, kuriuos iki šiol globoja. Visos Fondo programos kurtos tam, kad atlieptų paprasto klausytojo lūkesčius, atvertų jam naujus pažinimo ir patyrimo horizontus.

Stulgienė jaučia poreikį mąstyti apie vis naujus būdus sudominti sparčiai besikeičiančią visuomenę. Kaip triukšmingoje populiarios prastos muzikos apsuptyje Mozartui suteikti prioritetą? Kaip ją atliekantiems muzikams plėtoti rinką regionuose? Kaip vesti rezultatyvius dialogus su atlikėjais? Muzikų rėmimo fondas veikė sukūręs gerą partnerysčių sistemą, viešąją komunikaciją, rezultatyvią antreprenerystės ir vadybos visumą. Fondo inicijuojamuose specifiniuose renginiuose visada buvo ieškoma papildomų kėdžių klausytojams. Veiklos liudijimai kruopščiai fiksuojami ir saugomi.

Atkaklumas, valingumas, kūrybiškumas – ryškiausi Stulgienės puoselėti bruožai: aplinkinius sutelkiantys, kartais gniuždantys, įpareigojantys. Nepaneigiamas gebėjimas ne tik analizuoti ir generuoti vertingas, originalias idėjas, bet ir kūrybingai jas įgyvendinti. Kūrybinis intelektas – esminis pranašumas. Dirbtinio intelekto, naujų technologijų eroje jis tebeliko vertingiausias išteklius.

„Esu matematikė, bet muzika mane pasiglemžia. Jai skambant galiu daug ką nuveikti, ji mane įkvepia ir atveria naujus veiklos kelius“, – kartą pasakė Stulgienė ir sukluso: orkestras jau pasiruošė groti Mozarto simfoniją.

Stulgienė apdovanota garbingais valstybiniais ženklais, padėkos raštais, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001) ir kitais apdovanojimais už nuopelnus Lietuvos kultūrai.

Nuotaikingame vakare sausio 27-ąją Stasio Vainiūno namuose Liuciją Stulgienę sveikino Lietuvos kultūros ministrė, raštu – švietimo, mokslo ir sporto ministrė, Pakruojo, Kupiškio savivaldybių vadovai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos kolektyvas ir direktorius Dainius Numgaudis, mokytoja ekspertė Daiva Vasiliauskienė ir kiti, taip pat koncertavę Vaidas Vyšniauskas, Jovita Vaškevičiūtė, pianistų dinastija – Paulius Anderssonas, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, akompanavo Povilas Jaraminas, Eleonora Olga Taškinaitė, Rita Aleknaitė.