Vyriški balsai dovanojo šventę

Balandžio 26 d. Vilniaus LVSO koncertų salės scenoje per 200 atlikėjų klausytojams dovanojo gražią šventę. Tiesa, koncerto pavadinimas „Muzikinis dialogas: tarp tamsos ir šviesos“ tikriausiai buvo įdomus tik popsiniu stiliumi koncertą vedusiajai. Gerbiant klausytojus vietoje lengvabūdiškų tekstelių būtų buvę geriau pristatyti muzikos kūrinių autorius. 

Britų kompozitorius Edvardas Elgaras Lietuvos klausytojams geriausiai žinomas kaip dažnai mūsų šalyje atliekamo Koncerto violončelei autorius. Simfoniją-kantatą „Juodasis riteris“ („The black Knight“) Lietuvoje girdėjau pirmą kartą. 1892–1893 m. sukurtas kūrinys, skirtas chorui ir orkestrui, pasakoja niūrią viduramžių istoriją apie paslaptingą nepažįstamąjį, kurio buvimas karaliaus dvare atnešė mirtį. Keturios kontrastingos scenos atitinka keturias tipinės simfonijos dalis. Tai reikšmingas pirmas didelis ir sėkmingas Elgaro chorinis kūrinys, žymintis autoriaus iškilimą.

Romantizmo epochą atliepianti muzika, atliekama didelio simfoninio orkestro ir didžiulio choro. Tokios misijos ėmėsi berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas Vytautas Miškinis), pasitelkęs Šiaulių valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“ (mano vadovas Povilas Vanžodis), Palangos centro kamerinį chorą (meno vadovas Edmundas Jucevičius) ir Valstybinį simfoninį orkestrą (meno vadovas Gintaras Rinkevičius). Dramatiškumo, poetikos, žaismės, mąslumo interpretacijai suteikė ne tik orkestruotė, efektingai polifoninius elementus, gražią meliką perteikiantys įvairaus amžiaus berniukų ir vyrų balsai (papildė svečių moterų grupės), bet ir dirigavusio Vytauto Miškinio įsiklausomo teksto muzikinė interpretacija, įvykių seką iliustruojanti muzikos traktuotė.

Dirigentas pagrindinį dėmesį skyrė didžiulio choro darnai, dinamikos raiškai, emocinei artikuliacijai. Kūrinyje skoningai derino gražią poetiką ir draminį pasakojimą. Berniukų balsai žavėjo ypatingu tembru, diskantai – skaidriu virpesiu, gerai intonuojamomis partijomis, susiklausymu, jautria polifonijos pajauta. Chorai dainavo anglų kalba. Galima įsivaizduoti, kiek dirbta rengiant kūrinį, koks repeticijų maratonas greta tiesioginių muzikos pamokų! Tai ne dainelės, bet solidžiai parengtas mažai mums žinomos anglų muzikos opusas.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Vytauto Miškinio „Lengvosios Mišios“ („Light Mass“). Liturginis tekstas pateko į džiazo, gal kiek roko ir simfoninės muzikos nėrinį. Chorus, orkestrą papildė scenoje išskaidyti solistai: Justė Šilaitė (fortepijonas), Tadas Motiečius (akordeonas), Gediminas Stepanavičius (bosinė gitara) ir Linas Būda (mušamieji). Malonu buvo klausytis prie dirigento sėdinčio Motiečiaus jautrių improvizacijų. Beje, kiti instrumentininkai sėdėjo tolokai, tad akordeonininkui sunku buvo tapti kompaktiškos improvizuojančios grupelės dalimi.

„Lengvosios Mišios“ sėkmingai skambėjo Prancūzijoje, Slovėnijoje, Pietų Afrikoje ir kitur. Jį puikiai priėmė ir vilniečiai. Nuo modernios muzikos toloka, tačiau klausytojai mėgavosi girdėtų melodijų motyvais, improvizacijų intarpais, puikiu orkestro pritarimu, raiškia „Ąžuoliuko“ ekspresija, balsų tembrinės įvairovės žaismu. Klausytojų komentaruose galima buvo girdėti džiaugsmo emocijas: „Kokius sudėtingus kūrinius meistriškai gali atlikti mūsų vaikai!“