Tarp tėviškės liepų

Žiema, žiema... Ji primena vaikystėje karpytas laikraštinio popieriaus snaiges. Ir balto šilko gijomis speigo tuomet siuvinėtas fantastiškas gėles. Iš to laiko išnyra sodžius: rogėmis atšliuožiantis kalendojantis kunigas su vargomistra ar zakristijonu. Vaikų poteriai, nusilenkimas ėdžiose gulinčiam vaikeliui ir nuostabi muzika. Kažką vinguriuojantys vargonai, mama tarp susispietusių giedorkų, traukiančių „Sveikas, Jėzau, gimusis“... Du šimtai Petro Vaičekonio tėvužėlio sodintų liepų pasidengė baltu apdaru. Kaip ir chorų maestro Petro galva. O širdyje jis likęs toks pat šelmiškas, net povyza nepakitusi! Tačiau nebėra kam prisiminti, kaip prieš devynis dešimtmečius prie pat Pivesos jis gimė, Lietuvos istorijos sūkuriuose augo ir brandino dainą.

Atvažiavęs į Panevėžio muzikos mokyklą Petras natų nepažinojo. Betgi kaip priėmimo komisijai giedojo! Balsingas, gražaus stoto bernaitis, natūraliai taisyklingas vokalas, puiki klausa. Panevėžio muzikos mokyklos pedagogai graibstė muzikaliausius. Muzikos ir chorvedybos rašto mokė šiandien su dėkingumu prisimenami mokytojai – Aleksandras Liberis, kompozitorius Antanas Belazaras. Pianino, kuriuo groti galėtų mokytis, Petras nerado, tai nusipiešė klaviatūrą... Muzikos mokyklą baigė su pagyrimu.

Vilniaus konservatorijoje Vaičekonis pateko į Adolfo Krogerto dirigavimo klasę. Talentingo vaikio Krogertas nepaleido, pakvietė dirbti su jo vadovaujamu choru „Varpas“. Po studijų Vaičekonis buvo paskirtas į Trakus. Ten nulėkdavo motociklu. Pasakoja tuomet supratęs, kad „choras yra visus vienijantis tikslas, surišantis žmones. Tai bendrija, siekianti balsu išreikšti idėją, nuotaiką, obalsį, tai, kas širdyje kelia nerimą.“ Jis dirbo su įvairiais kolektyvais, siekė mokyti tos bendrystės, ugdyti ansamblinio dainavimo, vokalinę kultūrą.

Lietuvos konservatorijoje studijuojančių chorvedžių reikėjo visur – mokyklose, prie gamyklų, įmonių, visuomeninių organizacijų besikuriantiems kolektyvams. Tačiau ne kožnam pabažnam buvo lemta dirbti su prestižiniais chorais. Krogertas matė, ko vertas jo studentas: mokantis bendrauti, įgijęs puikių teorinių žinių, gerai valdantis choro vokalą, gebantis formuoti repertuarą, pats pritaikyti balsuotes, aranžuoti dainas tai vyrų, tai moterų vokaliniams oktetams, kitokiems ansambliams. Interpretacijomis įtikindavo choristus ir reikliausius klausytojus. Gebėjo įkvėpti dainuojančius, su kiekvienu dirbti personaliai. Pagarbus, kantrus, dėmesingas.

Mėgėjų kolektyvai chorvedį brandino. Moterų choras „Aidas“, mišrus choras  „Tauras“, moterų vokalinis ansamblis „Lyra“ chorų apžiūrose pelnydavo geriausių įvertinimų. Pradėjo „Sidabrinių balsų“ sąjūdį. Susiformavęs požiūris į choro kultūrą atvedė Vaičekonį į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojų būrį. Meistrystę rodė jo darbo su dviem iškiliais kolektyvais rezultatai. „Kai dainuoja daug profesionaliai parengtų žmonių, lengviau pasiekti didesnį dramatizmą, stipresnes kulminacijas. Nedideliame profesionalų ansamblyje girdi kiekvieną, gali asmeniškai pastabėlę pasakyti“, – prisimena Vaičekonis.

Lietuvos operos ir baleto teatre jis pakeitė puikiai teatro chorą suformavusį chormeisterį Adolfą Krogertą. „Darbas Operos ir baleto teatre buvo sunkus, atimantis beveik visą laiką, bet kartu įdomus, turiningas, produktyvus. Kartais operoje būdavo po du aštuonbalsius chorus, dainininkai stovėdavo skirtingose scenos pusėse, turėdavo ir kažkaip matyti dirigentą, ir girdėti vieni kitus. Todėl ruošiantis operų pastatymams reikėjo rasti neįprastų darbo su choru metodų. Būdavo užimtos ir darbo dienos iki vėlaus vakaro, ir savaitgaliai. Turbūt stipriausią įspūdį padarė opera „Lohengrinas“ – sunku žodžiais perteikti tą jausmą, kurį patyriau išgirdęs jau scenoje skambantį chorą. Balsai susilieja į vieną harmoniją ir tarytum neša tave kartu.“

Didžiausias malonumas ir iššūkis Vaičekoniui buvo dirbti su Lietuvos radijo ir televizijos mišriam chorui vadovavusiu Lionginu Abariumi. Tai buvo profesionalumo, o klausytojams – tautinės savivokos mokykla: konceptualiai atrinkti kūriniai, be priekaištų parengtos partitūros, susikaupimas, įrašoma į magnetofono juostas muzikos kokybė. Vėliau Vaičekonis pakeitė Abarių vyriausiojo dirigento poste. Abiejų šio choro vadovų  pastangomis Lietuvos radijo ir televizijos mišrus choras parengė, atliko ir radijo fonduose sukaupė visą pagrindinę lietuvišką chorinę klasiką. Muziką, kuri ugdė tautinę savimonę, patriotiškumą.

Eteryje nuolat skambėdavo chorinė muzika, LRT moterų ir vyrų oktetams sukurti nauji Lietuvos kompozitorių kūriniai, praeities autorių lietuviškos dainos, naujos kompozicijos vokaliniams ansambliams su instrumentinėmis grupėmis (Povilas Jaraminas, Zigmas Žukas, Jonas Mašanauskas, Jaroslavas Cechanovičius, Algirdas Ločeris), Lengvosios muzikos orkestru. Būdamas LRT choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Vaičekonis parengė apie 150 kūrinių. Greta lietuviškos muzikos – tokius veikalus kaip Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalą, Giuseppe’s Verdi „Requiem“, Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“ bei kitus. 

Jau nepriklausomybės laikais Vaičekonis dirbo su Vilniaus bažnytiniu vyrų choru  „Skliautai“, vėliau su Šv. Kazimiero bažnyčios mišriu choru „Ave verum“.

Šiandien, deja, chorinė muzika prastos populiariosios išguita iš pagrindinės radijo programos, komerciniame kanale propaguojami „chorų mūšiai“ nebeatspindi nei prieškario, nei pokario, nei modernios chorinio dainavimo kultūros. Garbusis chorvedys pasigenda vokalo kultūros, tautinį proveržį ir choro žanrinę įvairovę įprasminančio repertuaro.

Švenčiantis 90-metį tiesaus ir prakilnaus stoto jubiliatas šių metų sausio 24-ąją LMTA scenoje savo plačiu, raiškiu ir muzikaliu mostu pradėjo Vilniaus kultūros centro moterų choro „Aidas“ (vadovė Lina Blebaitė-Mačiulienė, pianistė Kotryna Gediminaitė) pasirodymą. Galinos Savinienės dainos „Lietuva“ (Justino Marcinkevičiaus žodžiai) melika, raiški vidurinės dalies polifonija Vaičekoniui davė akstiną parodyti senus profesinius įgūdžius, muzikalumą. Koncerte dainavo ir maestro ugdytas Šv. Kazimiero bažnyčios choras „Ave verum“ (vadovas Igoris Larionovas).

Subrendo muzikų Vaičekonių giminė. Vakaro LMTA Didžiojoje salėje dalyviai išgirdo tik muzikuojančią vaikaitę Gabiją ir sūnaus, puikaus pianisto, Dainiaus šeimos atliekamą, į vaizdo juostą įrašytą Vaičekonio dainą „Tėviškės liepos“ (pagal Arėjaus Vitkausko tekstą). Optimistiškai koncerto pabaigoje nuteikusi ši abiejų chorų padainuota daina žadina viltį, kad, nusimetusios baltas skraistes, vėl žydės liepos, teiks atgaivos ir kūrybinių impulsų Lietuvos chorinės kultūros ąžuolui Petrui Vaičekoniui!