Nušvitimai

Birželio 10 d. vykusiame Vilniaus festivalio koncerte dar kartą patvirtinta, koks reikšmingas yra menas, gebąs suartinti jam atnašaujančias ir visus garso raiška paliečiančias sielas. Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) dirigavo Vokietijoje reziduojantis iranietis dirigentas Hosseinas Pishkaras. Solistas – litvakų giminės jaunas menininkas iš JAV, kontratenoras Aryeh Nussbaumas Cohenas.

„Amžinas dieviškos šviesos šaltinis skleidžia savo spindulius ir šviečia, kiekvienai mūsų dienai suteikdamas skaidrumo ir gyvybės“, – šiuo prasmingu tekstu iš Georgo Friedricho Händelio arijos „Dieviškosios šviesos šaltinis“ („Eternal Source of Light Divine“) kontratenorui, natūraliam trimitui ir styginiams (iš kantatos „Gimtadienio odė karalienei Anai“) solistas norėjo apibendrinti koncerto programos mintį. Händelis manė, kad būtent kontratenoro balsas gali perteikti tokį gilų skausmingą liūdesį ir iškilią melancholiją. Jo kūrinys, kaip iškilminga odė, sukurtas atlikti Vestminsterio abatijoje, Šv. Pauliaus katedroje, Karališkosios koplyčios choruose giedojusiam kontratenorui sopranistui Richardui Elfordui. Su natūralaus derinimo trimitu kūrinys turėjo suskambėti 1713 m. vasario 6-ąją, tačiau neaišku, ar dėl karalienės ligos, ar dėl kitos priežasties, nebuvo atliktas.

Žavus Händelio duetas. Trimitas tarsi atkartoja besipinančias nostalgiškos melikos konfigūracijas. Gaila, kad šįkart jautraus dueto partneris trimitininkas Arvydas Barzinskas grojo toli nuo solisto ir orkestro, balkone. Trimitas grojo tvarkingai, bet per garsiai (gal ne pageidaujamu istoriniu instrumentu?). Natūralus duetas neįvyko, juoba dainininko „nesibaigiančios gijos“ kantilenoje pristigo žemesnio registro ištarų kompaktiško skambesio.

1772 m. Johannas Sebastianas Bachas persikėlė į Leipcigą. Pagrindinė miesto Šv. Tomo katedra kūrė ilgiausiai išlikusias iškilių muzikų tradicijas, buvo liuteronų bažnytinės muzikos centras. Bachas tapo šios katedros kantoriumi. Čia parapijiečiai išgirdo naują jo kantatą „Ich habe genug“ („Man visko gana“, BWV 82). Kantata Bachui reiškė arijas ir rečitatyvus vienijantį kūrinį, kuriame jautrų tekstą perteikė solistas, orkestras, solinis instrumentas.

Šį kartą Vilniuje dainininko Coheno partneriu tapo obojininkas Ugnius Dičiūnas. Jų duetas buvo kur kas jautresnis. Greta dainininko muzikavęs obojininkas galėjo įsiklausyti į dainuojantį solistą. Raiški ir obojaus partija. Ši kantata – trys arijos ir rečitatyvai, sukurti operine da capo forma. Pirmoji arija, su įmantriu obojaus rezginiu, kaip kerintis ažūras pynėsi vienas kito vertų atlikėjų dialogo erdvėje. Neforsuotai, raiškiai artikuliuotai. Antra dalis – palaiminga lopšinė, leidusi nuskambėti ne kontratenorui sopranistui, bet gražaus tembro vidurinį diapazoną valdančiam istoriniam balsui. Sakyčiau, tai galėtų būti net labiausiai pageidautinas balso tipas statant šiuolaikines operas. Iš Luko evangelijos paimtas tekstas trečioje dalyje kartu su muzika kūrė savitą operinę triumfo ariją, į kurią įvedė raiškiai atlikta Bacho fuga orkestrui.  

Pasaulinę karjerą pradėjęs Cohenas koncerte atliko jo diapazonui tinkamus Händelio, Pietro Cavalli, Antonio Vivaldi kūrinius. Jo balsas jau dabar skamba ne tik koncertinėje scenoje, bet ir operoje. Tačiau gražiausiai balso spalvingumas ir dainininko muzikalumas atsiskleidė atliekant jautrios, plastinės kantilenos Samuelio Barberio dainą iš ciklo „Keturios dainos“, op. 13, Nr. 3, ir rytietiškos melikos prisodrintą vieną iš Maurice’o Ravelio hebrajiškų melodijų – „Kadish“. Buvo tikra, širdinga, muzikalu. Bisui dainininkas pateikė Herberto Howellso dainą „Karalius Dovydas“ (Iaino Farringtono aranžuotė).

Smagu matyti klausytojus, kuriems jau nebesvetimas istorinis kontratenorų pasirodymas. Jie šiltai įvertino Coheno muzikalumą. Čia galima prisiminti ir Lietuvoje dainavusį kitokio tipo – lyrinį, technišką – sopranistą Philippe’ą Jaroussky, taip pat beveik tuo pat metu, birželio 13 d., Paliesiuje koncertavusį puikų brazilų kontratenorą sopranistą Bruno de Sá, prieš keletą metų pasirodžiusį su Nacionaliniame operos ir baleto teatre gimusiu baroko muzikos orkestru.

Vilniaus festivalyje Cohenui akompanavusį Šv. Kristoforo orkestrą puikiai vedė Hosseinas Pishkaras, jausdamas muzikos stilistiką, valdydamas balsų ir pobalsių artikuliaciją, basso continuo funkciją, baroko muzikos partitūrose kurdamas savitą neapčiuopiamo balsų rezginio virpėjimą.

Ypatingai nuskambėjo Felixo Mendelssohno Styginių simfonija Nr. 12 g-moll. Žinia, Mendelssohno asmenybė susijusi su Bacho muzikos atgaivinimu. Tai vienas reikšmingiausių įvykių klasikinės muzikos istorijoje. Po Bacho mirties 1750-aisiais jo muzika buvo pamiršta. 1829 m. būtent dvidešimtmetis Mendelssohnas, Berlyne padirigavęs „Šv. Mato pasiją“, pasauliui prikėlė Bacho genijaus didybę. Jo įtaka buvo juntama ir paties Mendelssohno muzikoje – kompozitorius visą likusį gyvenimą studijavo Bacho partitūras. Demonstruodamas didelį, istoriškai pagrįstą Bacho originalaus stiliaus ir genialumo supratimą, jis tobulino ir savo komponavimo techniką, kontrapunktą, harmoninę kalbą. 

Talentingas jaunasis kompozitorius trylika styginių simfonijų sukūrė būdamas dvylikos–keturiolikos metų. Tai buvo tarsi besimokančio jaunojo genijaus muzikinis dienoraštis. Rafinuotos ir ambicingos simfonijos sukurtos praktišku tikslu: profesionaliam orkestrui pagroti privačiuose sekmadienio ryto koncertuose Mendelssohnų šeimos namuose Berlyne. Ši unikali „kompozicijos laboratorija“ leido jaunajam Felixui eksperimentuoti su forma, orkestruote ir stiliumi. Simfonijos – kvapą gniaužianti kelionė per muzikos istoriją, kurioje jaunuolis įsisavina didžiųjų pirmtakų kalbą: nuo elegantiško Haydno ir Mozarto klasicizmo, dramatiškos Beethoveno ugnies ir sudėtingo Bacho kontrapunkto.

Sakyčiau, bene pirmą kartą šias sąsajas klausytojai išgirdo taip ryškiai ir įtikinamai. Tai atskleidė dirigentas Pishkaras ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Išgyvenome keturiolikmečio Mendelssohno pagarbos Bachui prisodrintą atsivėrimą, girdėjome neįtikėtinai brandų baroko kontrapunktą. Taip atidžiai jį perskaitė dirigentas.

Pirmoji dalis prasidėjo lėta, iškilminga grave įžanga. Styginiai grojo tarsi valdydami senąjį istorinį stryką. Allegro, kuris sukurtas kaip griežta, vadovėlinė fuga, buvo tiesioginė užuomina į Bacho kontrapunkto architektūrą. Akcentuota jai būdinga besileidžianti chromatinė gama. Ryškios artikuliacijos, medžiagą organizuojantys ritminiai dariniai, dinaminiai kontrastai, orkestro tutti  ir kvinteto deriniai, puiki polifonijos paletė ir nesibaigiančio ilgesio kantilenos pynės. Emociniai proveržiai, dramatinės pauzės ir žavus melodinių linijų čiurlenimas. Dirigentas valdė muzikos peizažą, o orkestras puikiai jį realizavo.

Stilingai, įtaigiai buvo atlikta ir XX a. pradžios muzikos pasaulį atliepusio Albert’o Rousselio Simfonetė styginiams. Šv. Kristoforo orkestras sėkmingai persiorientavo į muzikos istorijos kontekstus po ką tik surengto „Vilnius Spring Festival“.