Muzika
Kaip akivaizdžiai keičiasi kultūros platumos: viena muzikų karta užleidžia areną jaunesniems, pažangesnio pasaulio piliečiams. Tačiau reikėtų labai ilgai įrodinėti, kad ateinantys bus kūrybingesni, intelektualesni, jautresni, pakantesni, ištvermingesni, tvirtesnės moralės...
Pasaulį paliko stojiškas ano laiko žmogus Irena Nijolė Šabūnaitė – pianistė, pedagogė, pagal sovietinės valdžios tradiciją už aktyvią meninę veiklą apdovanota garbingu Lietuvos nusipelniusios artistės vardu. Apdovanojimų buvo verta.
Išeinantis žmogus išsineša ir dalį muzikinio gyvenimo istorijos. Kas dar atmena Kauno Žaliakalnyje buvusius profesoriaus Vladimiro Ružickio klasės absolventės panelės Silvijos Sabinskaitės šeimos namus? Jie mažoje Gruzdžių gatvelėje duris atvėrė mokytis skambinti fortepijonu pradėjusiems vaikams. Ir Irenai, žinomų teisininkų vaikui, jie tapo savotiška namų muzikos mokykla. O paskui pamokos iškilių pedagogių Marijos Alšlebėnaitės, Ružickio auklėtinės Birutės Damijonaitytės-Strolienės klasėse.
Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Šabūnaitė su pagyrimu studijas baigė Sulamitos Žiūraitienės-Aranovsky fortepijono klasėje, tobulinosi geriausioje tuo laiku pasiekiamoje Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, pianisto ir teoretiko profesoriaus Jakovo Milšteino klasėje.
Irena buvo laiminga scenoje. Joje gerai jautėsi, išeidavo pakylėta paties artistinio fakto. Ir muzikos, kurią ji su labai įvairiais scenos partneriais norėjo pateikti klausytojams. Susikaupusi, gerai „skaitanti iš lapo“, imli naujai minčiai, pagavi, ji buvo visada reikalinga kiekvienam partneriui – solistui, chorui ar orkestrui. Nesibodėjo ir nematomos šio akto dalies: ilgų repeticijų valandų. Tai buvo jos gyvenimo būdas.
Nemažai kūrinių įrašyta Lietuvos radijuje ir televizijoje, talkinta ruošiant plokšteles, CD, dalyvauta atliekant daugelio užsienio ir ypač daug Lietuvos kompozitorių (Vytauto Barkausko, Juozo Karoso, Boriso Borisovo, Teisučio Makačino, Antano Rekašiaus, Anatolijaus Šenderovo ir kt.) kūrinių. Šabūnaitė itin mėgo ir atsakingai garsino kompozitoriaus Stasio Vainiūno kūrybą.
Su scenos kolegomis galėjo vykti visur – sunkiai išvažiuojamais Sibiro keliais, Černobylio avarijos nualintų gyvenviečių gatvėmis. Pianistės kraityje – šimtai koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų bei regionų, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV. Tai kameriniai vakarai, fortepijono partijos Lietuvos simfoninių, kamerinių orkestrų, įvairių kamerinių ansamblių sudėtyje. Taip pat ji koncertavo su chorais, žinomais atlikėjais violončelininkais Valentinu Feiginu, Igoriu Gavryšu, Vahramu Saradžianu, smuikininku Michailu Sekleriu, daugybe kitų instrumentininkų, moldavų sopranu Marija Biešu, bosu Vaclovu Daunoru, ilgamečiu partneriu bosu Jonu Jociu. Irena džiaugėsi kiekvienu partneriu – žinomu ir tik pradedančiu žingsnius scenoje. Daugelio buvusių Vilniaus pedagoginio universiteto studentų bei pedagogų atmintyje Šabūnaitė išliko kaip pianistė koncertmeisterė, dešimtmetį keliavusi po chorų „Ave vita“ ir „Ave musica“ kasdieną ir koncertų turus.
Pianistė aktyviai dalyvavo organizuojant Baltijos šalių akademinio jaunimo fortepijono muzikos festivalius, buvo daugelio žinomų šalies atlikėjų bei kolektyvų vadybininkė. Irena mėgo pasisakyti periodinėje spaudoje ir kaip muzikos kritikė. Ji turėjo principingą nuomonę apie žmones, situaciją, meną.
Bene ryškiausias Šabūnaitės palikimas – išugdyti jaunieji muzikai. Ji dėstė Klaipėdos konservatorijoje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. LMTA docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 absolventų – būsimų kompozitorių, muzikologų, atlikėjų, dirigentų, pedagogų. Jos pedagoginis braižas pasižymėjo reiklumu, aiškia darbo metodika, nuosekliu muzikavimo ugdymu, sceninės patirties skatinimu, gebėjimu mobilizuoti studentus ir telkti juos muzikuoti ansambliuose. Mokiniai ir studentai pabrėžė kūrybingą atmosferą, dėstytojos psichologinį taiklumą, sceninę laikyseną. Ji mokėjo parinkti repertuarą, kuris plėstų muzikuojančiojo akiratį. Mokiniai prisimena ne tik pamokas, bet ir būseną – jausmą, kad esi priimtas, matomas, iš tavęs tikimasi. Ji mokėjo ugdyti savarankiškumą, pagarbą darbui, atsakomybę, sceninę drąsą. Mokėjo besimokantį įtikinti: reikia daug dirbti, tokia jau mūsų lemtis... Ir reikalavo maksimumo. Ne visi ugdytiniai tapo pianistais, bet visi pagilino muzikos supratimą, atsakomybės ir laimės būti scenoje pojūtį.
Šabūnaitė apdovanota įvairiomis padėkomis, reikšmingiausia – 2009 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Choro „Ave vita“ vadovas Kastytis Barisas prisiminė Šabūnaitės pasakytus žodžius, kurie, atrodytų, skirti mums visiems: „Niekada nesustok, visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn.“ Tegul skamba jie primindami neblėstantį Irenos Šabūnaitės atminimą.
