Reveransas Beethovenui ir Europai

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pasiūlė įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Manyta, kad sujungus ekonominius ir kitokius valstybių interesus pakiltų gyvenimo lygis ir būtų žengtas pirmas žingsnis vieningesnės ir socialiai teisingesnės Europos link. Toji pirminė bendrija galiausiai tapo šiandienos Europos Sąjunga. „Organizuotos ir aktyvios Europos indėlis į civilizaciją yra būtinas norint išlaikyti taikius santykius tarp valstybių. Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“, – rašoma ES Deklaracijos tekste.

Gegužės 8-osios vakarą Lietuvos nacionalinė filharmonija šį ir kultūrai reikšmingą įvykį pažymėjo Ludwigo van Beethoveno muzika, kuri, besikuriant ES, buvo panaudota ieškant Europos himno atitikmens. Žinia, juo tapo Beethoveno Devintosios simfonijos finalinis choras „Odė džiaugsmui“ pagal Friedricho Schillerio eiles.     

Genialusis Beethovenas, romantizmo muzikoje šauklys, pasmerktas kurtumui, iš klasikų suformuotos žemės kvietė pasaulį į saulės nutviekstą peizažą, emocingų atodūsių ir laisvės šauksmo atbalsių pritvinkusią erdvę. Filharmonijoje skambėjo 1805–1806 m. sukurtas Ketvirtasis koncertas fortepijonui ir orkestrui G-dur, op. 58. Tik po keleto metų gimė romantizmo idealus muzikoje įtvirtinę kompozitoriai: 1809-aisiais – Felixas Mendelssohnas, amžinam gyvenimui prikėlęs šį primirštą Beethoveno opusą, 1810-aisiais – Robertas Schumannas, 1811-aisiais – Ferencas Lisztas.  

Ketvirtąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui paskambino prestižinių tarptautinių konkursų laureatas, Britų imperijos ordino kavalierius Barry Douglas, jau koncertavęs Lietuvoje (tuosyk jis atliko Beethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur, „Imperatoriškąjį“). Puikiai atsiliepęs į fortepijono įžangą, orkestras siekė palaikyti romantišką muzikos tėkmės dvasią, nors pianistas šį vakarą tarsi jautė kitokią muzikos ekspresiją. Ypač pirmoje dalyje norėjosi ramesnio dialogo su orkestru. Užtat puikūs buvo antros dalies „apmąstymų“ epizodai, prasminga agogika, kuriai jautriai pritarė Sergejaus Krylovo vedamas orkestras. Raiškūs kontrastų inspiruoti epizodai. Trečioje dalyje jau liejosi iškalbūs orkestro ir solisto dialogai. Norėjosi saikingesnio pedalo fortepijono virtuoziniuose epizoduose.

Ypatingą jautrumą, muzikalumą, meistrystę ieškant garso spalvingumo, balsų vedimo prasmių pianistas atskleidė bisui paskambintame Johanneso Brahmso Intermezzo.

Gerai nuteikė Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo Sergejaus Krylovo, muzikos romantinė jausena atliekant Beethoveno Septintąją simfoniją A-dur, op. 92. Gebėta pajusti romantišką, emocionalią ir spalvingą Beethoveno muzikos dvasią.

Pirmuosius simfonijos eskizus Beethovenas užrašė dar iki 1811 metų, jau pasireiškus kurtumui, kuris pakeitė jo santykį su žmonėmis. Kompozitorius tapo irzlus, išsekęs, nerandantis tikrosios meilės. Simfonija perteikia ryškius šio laikotarpio dvasinio gyvenimo kontrastus – nuo svaiginančio džiaugsmingumo iki nevilties ar siautėjančios šokių bakchanalijos. Interpretacijoje buvo justi logiškos kulminacijos, iškalbingos, ansambliškai nepriekaištingai įprasmintos kvėpuojančios pauzės. Orkestras jautė dirigento impulsus tiksliai artikuliuodamas mintį ir jos garsinę išraišką.

Dramatiškumo pasiekta antroje (Allegretto) dalyje. Ji man asocijavosi su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudo h-moll konstrukcija: gedulinga eisena su saulės spindulio apšviesta oaze vidurinėje dalyje. Prisiminė jo parašytos Psalmės prasmė. Spalvinga buvo trečioji simfonijos dalis, klausytojus įtraukusi į scherzo sūkurį.

Kalbant apie ketvirtą dalį reikėtų priminti viename Beethoveno laiške grafui Rudolfui rašytą prašymą: „Kameriniame orkestre mažai styginių, gal galite koncertui paskolinti smuikininkų?“ Ši kompozitoriaus mintis patvirtino ryškaus smuikų grupės skambesio būtinybę, ką klausytojai ir girdėjo. Tačiau dirigentui reikėtų dėmesingiau valdyti varinius pučiamuosius ir timpanus, kurie toje „nuostabioje muzikinėje beprotybėje“ (Stendhalis) įkyriai gožė orkestro koloritą kuriančius smuikus. Gal toks interpretacijos pasirinkimas? Richardas Wagneris siūlė finalą traktuoti kaip savotišką valstiečių šokių sūkurį, tik pabaigoje pasiekiantį orgijos charakterį. Richardas Straussas, siekdamas nenutolti nuo Beethoveno originalių partitūrų, siūlė atkreipti dėmesį į reikšmingus jo pastebėjimus simfonijos finale: daugiau grazioso, jokio grubaus forte.

Po koncerto ne vienas muzikos mėgėjas džiaugėsi vėl girdėjęs solidžią Vienos klasiko muzikos programą.