Simfoniniai pasažai iš praėjusio amžiaus

Gegužės 15 d. meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno vedamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras baigė 85-ąjį koncertų sezoną. Skambėjo vengrų kompozitoriaus Ernsto von Dohnányi kompozicija „Simfoninės minutės“, op. 36, minint ispano Manuelio de Fallos 150-ąsias gimimo metines atliktas reikšmingas jo kūrinys „Naktys Ispanijos soduose“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (solistas Petras Geniušas), dar vienas programos opusas – belgų kompozitoriaus Josepho Jongeno Koncertinė simfonija vargonams ir orkestrui, op. 81 (solistė Renata Marcinkutė-Lesieur). Ar koncertas atskleidė tokį ilgą kelią nuėjusio orkestro paveikslą? Pasirinkta programa – ne. Ji atrodė atsitiktinė.

Dohnányi muzika daugiausia asocijuojasi su tradicine postromantizmo stilistika. Kompozitorius pasitelkė vengrų folkloro elementus, tad buvo galima pajusti vengrišką dvasią. Šį kartą puikiai skambėjo klarneto, raiškūs anglų rago, fleitų, fagotų soliniai epizodai ir ansambliai. Rapsodiška antroji dalis dirigentui galėjo inspiruoti įdomesnį kontrastą vengriško šokio temperamentu ženklintai trečiajai – Scherzo.

Instrumentų valdymo meistrystė ir geresnis instrumentininkų meno stilistikos pažinimas dabar jau kelia kur kas didesnius reikalavimus ir dirigentams. Jau negana atlikti kūrinį išmoningesne agogika, raiškesne artikuliacija, pasitelkiant artistiškesnius judesius. Muzika turi klausytoją jaudinti perteikta kompozitoriaus sumanymo tiesa, kūrinio stilistikos įprasminimu, vidiniu įsitikinimu pagrįsta įtaiga.  

Programoje skambėjo ilgas, perkrautas, įdomesnės stilistikos nesiūlantis 1926 m. sukurtas Jongeno kūrinys. Autorius – buvęs pianistas, vargonininkas, kurį laiką Karališkosios Briuselio konservatorijos direktorius. Malonu buvo išgirsti solistės Marcinkutės-Lesieur puikiai valdomus filharmonijos vargonus. Kūrybiška registrų partitūra ji prasmingai, įdomiai perteikė nuotaikų kaitą. Ne tik Tokatoje vargonininkė rodė instrumento valdymo meistrystę – visur puikiai juto ansamblį su orkestru.

Lauktas buvo ispanų kompozitoriaus de Fallos kūrinys. Autorius sukūrė partitūrų, kurios atspindi nepaprastai vertingą visų laikų Ispanijos meno paveldą. Daugialypę jo asmenybę, estetines pažiūras formavo Andalūzijos kraštas, lavinamas intelektas, Europos kultūra, prancūzų impresionistų menas (1907–1914 m. kompozitorius gyveno Paryžiuje, kur susipažino su garsiais impresionistais, dariusiais jam didžiulę įtaką).

Savo idėjas de Falla meistriškai įkūnijo ryškiausiuose opusuose – tai baletai „Meilės burtininkė“ ir „Trikampė skrybėlė“ (su Picasso scenografija) bei koncerte atliktas kūrinys „Naktis Ispanijos soduose“. Ritminiai piešiniai, ispaniški motyvai, dermės – labai originaliai suformuoti prancūziška dvasia alsuojančioje partitūroje. Šie, kaip pavadino kūrinio leidėjas, „simfoniniai įspūdžiai fortepijonui ir orkestrui“ siūlė malonumą pajusti ispanišką temperamentą, orkestro spalvų žaismą. Kūriniu kompozitorius savotiškai tęsė unikalią vandens, oro virpėjimo ir muzikos sandraugą, primenančią Debussy ir Ravelio kūrybos įvaizdžius.  

Nakties šiluma ir jausminga poezija, maurų kūrybos polėkis, saulėje raibuliuojančios arabeskos, Alambros architektūra – tai šio spalvingo kūrinio įvaizdžiai, sužadinę klausytojų dėmesį. Juos dar paryškino aštrių ritminių piešinių kontūrai, šiurkštūs perkusiniai intarpai, flamenko dainavimo atgarsiai. Pianistas Petras Geniušas puikiai juto esąs savotiškas katalizatorius dialoguose su kitais orkestro tembrais, ansambliškai praturtino jų tekstūrą ir kūrė gražius derinius sodriuose ansamblių pasažuose. Įsiklausydamas į specifines instrumentų stygų skambėjimo kombinacijas, fortepijonas vinguriavo spalvingais ritminiais pasažais, o orkestro skambesys priminė didžiąją gotikinės Ispanijos tradiciją.

Orkestro solistai grojo raiškiai. Pristigo tik to bendro orkestro alsavimo, kuris ir suteikia šios muzikos stilistikai gyvybę, nenusakomą, per širdį nuvilnijantį garsyną, minkštą tutti šuorą. Tą, kurį kolektyvas jau moka pajusti ir perteikti – tik laukia įkvėpimu ženklinto impulso.

Prasmingai ispaniškąjį pasakojimą baigė Geniušas, bisui paskambinęs ritualinį „Ugnies šokį“ („Danza ritual del fuego“) iš „Meilės burtininkės“. 

Prisimindama visą sezoną, norėčiau paminėti ir ryškius Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertus, diriguotus Victorieno Vanoosteno. Pagirtinas ryžtingas Nacionalinės filharmonijos direkcijos sprendimas suteikti šiam dirigentui pagrindinio vizituojančio maestro statusą. Daug nuveikta. Parengtos kryptingos, solidžios, klausytojų estetinį skonį, meno stilistikos pojūtį ugdančios programos, tobulinančios ir orkestro stilistikos pajautą. Greta Richardo Strausso, kitų kompozitorių muzikos klausytojai išgirdo ryškias prancūzų kompozitorių partitūrų interpretacijas. Maestro talkino puikūs orkestro solistai ir ypač orkestro koncertmeisterė smuikininkė Rasa Vosyliūtė.

Klausytojai sveikina Nacionalinį simfoninį orkestrą ir laukia naujų įdomių ir prasmingų koncertinių programų.