Komedija be juoko

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Kauno valstybinis muzikinis teatras žiūrovus pakvietė į Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Figaro vedybos“ premjerą. Operos muzikos vadovas ir dirigentas Markusas Huberis (Vokietija), dirigentas Jonas Janulevičius, režisierė Viktorija Streiča, spektaklio scenovaizdį kūrė Artūras Šimonis, kostiumų bei grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė, vaizdo projekcijų autorius Titas Jurjonas, scenos judesį kūrė choreografas Dainius Bervingis, chorą parengė Rasa Vaitkevičiūtė.

Spektaklyje dainuoja teatro solistai, choro artistai. Opera atliekama lietuvių kalba, „kad žiūrovai pajaustų tiesioginę teksto, muzikos ir vaizdo sąsają“, – sakė kūrėjai. Daugiausia miuziklus ir operetes statanti režisierė Viktorija Streiča ėmėsi operos žanro ir siekė Mozarto komišką operą nuspalvinti telenovelių bei kriminalinės įtampos estetika, perkelti į Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinką – vizualiai išryškintą erdvę, kurioje valdžios hierarchija, pavaldumas ir slapta grėsmė formuoja kiekvieno personažo gyvenimą. Taip operos sumanymą visuomenei pristatė operos statytojai.

Senokai buvau lankiusis Kauno muzikiniame teatre. „Figaro vedybų“ premjerą žiūrėjau balandžio 1 dieną. Stebėjau, kaip smalsūs žiūrovai renkasi į teatrą: 18 valanda – geras laikas po darbo valandų dar nukakti į ilgą spektaklį. 9-ajame ano amžiaus dešimtmetyje atnaujintas miniatiūrinis teatras žavėjo elegantiškos violetinės ir baltos spalvų deriniu. Dabar jis tradicinis, teatrinis – vyrauja burgundiškasis raudonis. Erdvi, greitai aptarnaujanti drabužinė, moderniai, greitai šampaną dalinantis kampelis. Atsisėdusi ložėje nugrimzdau į istoriją.

1843 m. Kauną paskelbus grobuoniškos Rusijos gubernijos centru, jo gyvenimas tapo intensyvesnis, mat čia įsikūrė gubernatorius, buvo patvirtintas Kauno plėtros planas. Dabartinio Muzikinio teatro vietoje buvusios kapinės tuomet perkeltos į Vytauto prospektą, pradėta tiesti pagrindinė Kauno gatvė – Nikolajaus prospektas (Laisvės alėja) ir dar dvi paralelinės gatvės. Kapinių vietoje nutarta statyti teatrą. Justino Golinevičiaus projektuotas teatras duris atvėrė 1892 metais. Atidarymo proga vaidintas Nikolajaus Gogolio „Revizorius“. Kaune dainavęs Fiodoras Šaliapinas rašė: „Esu kažkokiame mažame miestelyje. Tačiau jame yra opera!“ Baigęs studijas į Kauną atvyko teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas Martynas Yčas. Jis prisiminė: „Vėliau išėjau miesto apžiūrėti. Vaikščiojau, dairiaus, klausiaus praeivių kalbų. Girdėjau rusiškai, lenkiškai, žydiškai, vokiškai kalbant, bet lietuviškai kalbančio praeivio nesutikau. Tuomet Kaune gyveno lietuvių nedidelis būrys.“

O dabar net Mozarto operą kauniečiai dainuos lietuviškai! Gal taip, kaip operetėse priimta? Mozartą žavėjo baroko buitinė komedija be politinio šydo. Operos jis nekūrė kaip jausmingos dramos. „Man „Figaro vedybose“ įspūdingiausia yra muzikos dinamika, ekspresija ir nuolatinė tėkmė“, – muziką operoje vertindama kaip esminę, pokalbyje su Elvina Baužaite „7 meno dienose“ sakė režisierė Viktorija Streiča. To ir laukiau.

Jaunojo dirigento Manto Jančiausko vedamas orkestras puikiai pagrojo uvertiūrą. Spektaklio metu skambėjo gražūs instrumentų solo epizodai, ansambliai. Tačiau daugiausia pasitaikė forsuotų tempų ir tutti dinamikos, kuria orkestras kūrė nesibaigiančią ekspresiją. Violončelė ir klavesinas stengėsi „pagauti“ solistus netvarkinguose, kartais tik kalbamuose rečitatyvų secco epizoduose. Gražius balsus turintys dainininkai turėtų labiau rūpintis vokalo kultūra, juk muzikinį personažą kuria tembras, niuansai, dinaminė raiška, frazavimas, – bet to pasigedau. Sėkmingiausiai vaidmenį šio vakaro atlikėjų būryje sukūrė Žygimantas Galinis – Bartolas.

Įspūdingi Mozarto ansambliai tą vakarą buvo išskydę. Netvarkingai pateikta, kad ir puiki muzika klausytojo niekada nejaudina. Publika, ko gero, taip ir nepajuto nei menueto, nei kontrastuojančių muzikinių charakteristikų žavesio.

Dainininkus galima užjausti, nes jų vokalą yra paveikusi operetė – menkai kontroliuojamas dainavimo ir kalbėjimo derinys scenoje. Tačiau Mozarto muzika ir individualizuoti rečitatyvai – juk visa tai dainuojama, ir tai turi skambėti!

Scenoje išvydau keistą analogiją su kažkada populiariu vaidinimu su muzika. Tuomet artistai mėgėjai kaip mokėdami „kūrė personažus“, padainuodavo. Ir nors Mozarto operos režisierė siekė publiką „moralizuoti protingu juoku“, skambant Mozarto muzikai, salėje niekas nesijuokė, nebent iš režisierės pasirinkto Kerubino tipažo. Naivios buvo artistų maivymosi schemos, įkyrus blaškymasis scenoje. Jokios vidinės tiesos personažų santykiuose. Nepamačiau ir žadėtojo „gyvo visuomenės pjūvio“. Šią mintį sufleravo gal tik Almavivą lydintys paklusnūs vyrai su šautuvais ir tampomi pinigų banknotų pilni maišai. Herojų elgsena, manieros, santykių potekstės, net apranga socialinės atskirties nekūrė. Nei žaismės, nei elegancijos. Mozarto šedevro – muzikos ir dramos lydinio – scenoje nepamačiau.

Visa tai dar gali tobulėti. Kaune dirba puikūs vokalo pedagogai. Gal rengiant naujus spektaklius ar prižiūrint visą repertuarą teatras galėtų prašyti jų pagalbos: konsultuoti dirigentus, solistus? Kauno muzikinį teatrą atmename kaip puikių dainininkų-aktorių, čia dirbusių režisierių kolektyvą. Ir dabar jo repertuare puikuojasi pavykę spektakliai. Bet, deja, ne šis.