7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Bermudų trikampis

Karinos Lukauskaitės paroda „Širdies koordinatės“ Pamėnkalnio galerijoje

Monika Kalinauskaitė
Nr. 6 (1020), 2013-02-08
Dailė
Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka

Pamėnkalnio galerijoje mane pasitiko keli dar pilkesni nei pakeliui, tik daug žemiau nusileidę debesys. Karinos Lukauskaitės instaliacija „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“ įkurdinta tiesiai priešais duris. Neaišku, kas turėtų būti tas jis, o aš prisibijau aiškintis – tegu menininkė išsaugo šią paslaptį. Jau iš parodos pavadinimo ir aprašymo, kuriame kalbama apie menininkės saviieškos ir jausmo kelius, aišku, kad čia teks klausytis išpažinties. O išgirsti per daug beveik taip pat baisu, kaip neišklausyti iki galo.

 
Apeidama šį debesyną prisimenu pastaruoju metu daugelyje stilingų ir madingų tinklaraščių aptinkamą olando Berndnaut Smilde’s kūrinį. Šis menininkas, atsargiai reguliuodamas patalpos temperatūrą bei drėgmę, o galiausiai papurškęs neaišku kokio mišinio, sukuria kambaryje tikrą debesį. Tokį tikrą, kad visi jo lašeliai netrukus išsisklaido, palikdami tik siurrealias nuotraukas. Neneigsiu, kad gražu. Sunku nesistebėti, o pasidavus įspūdžiui ir nepagalvoti: kas gi galėtų su tuo varžytis? Kas tie veltiniai begemotai šalia tikro, nusileidusio dangaus? Įspūdžio ir poveikio geidžiančios akys sunkiai priimtų tikrovę ir darbą, kai galima grožėtis išsisklaidančia akimirka. Karinos Lukauskaitės debesys sunkūs ir beveik neestetiški, kaip nekirptos avys. Kol tolimoje Olandijoje kažkas kolonizuoja orą ir telkia jį lašeliais į laikinybę, menininkė su adata kuria kažką šiurkštesnio ir truputį liūdno. Tai gerokai grubesnis magiškasis realizmas, bet ir didesnis krūvis to, ko nesuteiksi orui – spalvos, struktūros. Apčiuopiamumo. Maži pilki debesys mažoj šaly papasakoja kertelėse liekančio ir vešančio rankų darbo istoriją technologizuotame pasaulyje.
 
Vis dar sklaidydama tokius apmąstymus apeinu debesis ir atsiduriu priešais monumentus. Vilna apdurtas porolonas įgauna akmens duobėtumą ir tūrį. Jame iškylantys reljefai atrodo tinkamesni kietam granitui. Dideli ir didingi kojų pirštai („Guru“) kelia asociacijas su kažkuo šventu, mazgojimu plaukais ir basais pamokslininkais... Basais guru. Apdengtos, apipintos rankos („Paskalauti širdį“) irgi išskėstos mažutėliams priimti – tikriausiai iki širdies, kaip suprantu. „Geismų sode“ stovi moteris su augalais ir paukščiu, išdidi kaip dar nenusidėjusi Ieva. Gal iš to paties sodo nukirsta ir vieniša rožė, kuriai duotas vardas – „Ego“. Savo pačios siaubui suprantu, kad nebegaliu žiūrėti į tokią kūrybą be tam tikro cinizmo, kad ir besigrumiančio su susidomėjimu. Jau tiek tų moters, rožės ir pirštų vaizdinių, kuriuos norisi atiduoti estetams žavėtis ir eiliuoti. O dar ta balta spalva, privedanti iki nepakeliamos paminklo švaros... Kita vertus, toks paminkliškumas ir gelbėja. Negaliu nuvertinti technikos įdomumo – tai būtų nuodėmė. Pats kūrinių stambumas labai įdomus ir gelbėja nuo gryno, dekoratyvaus lėkštumo.
 
Nukreipiu akis į „Kirtaną“, bejausmį veidą, žvelgiantį nei priekin, nei žemyn. Personifikuota induizmo meditacijos praktika išnyra kaip iš čakros, nerodydama jokių antžeminės ekstazės ženklų. Menininkės giedojimas neprasižiojant vos egzotiška nata papildo lyrišką ekspozicijos skambesį, kurį užbaigia „Širdies koordinatės“, brėžiamos taip pat sunkiai, kaip ir randamos. Juodi ir grubūs veltinio plotai kerojasi ant – ko gi daugiau – raudonio, lyg kas būtų tiesiai į kūną gesinęs cigaretes. Susidėlioja gremėzdiškas žemėlapis, kuriame menininkė randa širdį tarp žaizdų ir randų. Šitam vilnijančiam jausmų vandenyne kliuvinėju už uolų. Kodėl?
 
Kaltinu pavadinimus. Pradedu manyti, kad šiems kūriniams jų nereikia, norisi juos plėšti ir palikti gryną kalbą, kurios, tikiu, užtektų. Nuo pavadinimų lyrizmo užplūsta jausmas kaip žiupsneliu padauginus druskos ar acto, visa ekspozicija sutirštėja ir persisotina. Gal jau tiek kartų matyta švara ir koncepcijos sukietino mano žvilgsnį ir nebeleidžia gilintis į kiekvieną velto akmens duobelę? Bet vis tiek galiausiai susidomiu tik rože pražydusiu „Ego“ ir tais pačiais nelemtais debesimis. Jie vieninteliai išplėšia iš svetimos širdies, iš nepakeliamo graudaus jos plakimo ir leidžia pasivaikščioti dilgėlėtais. Aš suprantu, kad ši kūryba yra kelias, švarinimasis ir savęs gryninimas, todėl nereikėtų stebėtis, kad čia kas nors kraujuoja ir tvinksi. Bet man vis tiek per daug to atviro grožio, nuo kurio norisi suktis kaip nuo įtartinai tobulo žmogaus. Tai pernelyg dieviška.
 
Turbūt taip jau atsitinka perdozavus visų būsenų, neturinčių gryno pavidalo, bet įsigeriančių į rūbus – ar tai būtų meilė, ar tikėjimas, ar tikrumas. Mintyse lygindama „Širdies koordinačių“parodos kūrinius su kitais Karinos Lukauskaitės darbais pasiilgstu juose aptinkamo netikėtumo, ne tik formos, bet ir kalbos ieškojimo. Čia esama daug ištikimybės emocijai ir sau, negaliu tuo nesižavėti ir linkiu puoselėti. Tačiau galų gale dėl tokio jausmų koncentrato pamažu išsibalansuoju, debesys užstoja kelią ir klupinėdama pasijuntu kaip vienišas cinikų laivas Bermudų trikampyje. Čia ne mano širdies koordinatės.
 
Paroda veikė iki sausio 30 d.

 

Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Jo spalva kaip debesies prieš lietų“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Guru“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Guru“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Ego“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Ego“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Paskalauti širdį“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Paskalauti širdį“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Geismų sode“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Geismų sode“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Širdies koordinatės“. Autorės nuotrauka
Karina Lukauskaitė. „Širdies koordinatės“. Autorės nuotrauka