Pasivaikčiojimas po Annę su Anne

Sveiki. Aš esu Annės ranka ir rašau Annės recenziją. Negaliu sau leisti šiame tekste būti Kalinauskaite, nors vis tiek savęs neišvengsiu. Mus sieja itin glaudus ryšys, atspausdintas laikraštyje ant ŠMC skaityklos stalo. Labai gražus tekstas, tik visiškai išslydęs iš rankų – taip jau būna, kai kažkam turi per daug laiko. Vien dėl to, kad tas tekstas yra, šį tenka rašyt Annės ranka. Tęskime pažintį.

 

Pirmasis Annę sukūrė prancūzų rašytojas Maurice‘as Blanchot. Tenai aš, Annė, buvau svarbi – mane mylėjo pavadinimo „Neapibrėžtasis Tomas“ („Thomas l’obscur“,1941 m.) herojus. Tame skyriuje, kurį visi skaitėme prieš parodą, aš esu tobula ir... Ne, nesakykite „mirusi“. Teisingai perspėja parodos aprašymas: „Suprask, gyvieji to nesupras, mat jiems negyvas yra miręs, o mirtis yra gyvenimo, o ne nebūties savybė“ (žodžiai kuratoriaus Aurido Gajausko). Įsiminkite tai tik vieną kartą ir daugiau nebegalvokite – tiesiog jauskite, kad ir į ką žiūrėtumėte. Viską paaiškinsiu.

 

Kadangi mums įdomi tik nebūtis, tai ir kai kurių kūrinių dar arba jau nėra. Kai kurie vis sunyks ir atsiras vėl. Aš, Annė, pati sau labai graži. Čia sunešti visi įmanomi mano pavidalai, susijungę darniais, nematomais neuronais. Kai kurie sugavo mano vaiduoklį, kiti rado kūno trupinius ir visi tilpo čia. Mano nebūtis nepaliko vietos pradžiai ir tęstinumui, bet pabandyti galime: tegu pirma būna glotnaus stiklo plokštė, kuri sako: „Tu negali manęs perskaityti“ (Naglis Kristijonas Zakaras, „Be pavadinimo“, 2013). Tikrai – niekas, turintis pirštus, negalės. Stiklas skaidrus, tačiau ne kiauras. Ir labai gerai – jis mums palieka tiek galimybių (ne)suprasti, kiek išvardina Vsevolod Kovalevskij („3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko“, 2013 m.). Galimybės čia suskaičiuotos sekundžių valandoje tikslumu ir visos telpa senelio žvilgsnyje. Tai toks didelis dalykas, kuris gali būti tik tokioje mažoje nuotraukoje: suskaičiuotos galimybės, valandos, įkvėpimai. Tai ne vienintelis žvilgsnis, kuris jus nulydės. Skaityklos gale Elena Narbutaitė apgyvendino tik vieną ir visai kitokią akį („Gyvulio akies studija“, 2011 m.): šioji ne tik stebi, bet ir stabdo, permąsto ir sunaikina save su tik kelmui įmanomu grubumu. Ji labai universali ir jau matyta – turbūt todėl, kad visiems kartais praverčia vieną akį turėti ne savo... Nukreipiu ją į kitą gyvūną – Stasio Bunifacijaus „Avį“(2013). Iškart prisijaukinu: avis kadaise buvo futliaras, ji nešiojosi pilve instrumentą, o ją kažkas nešiojosi rankose. Avis judina rankeną – turbūt mirksi to paties šeimininko „Šventiesiems“. Šitie atkeliavo su visu altoriumi, tik be vardų ir regalijų. Bet nedarykite gyvųjų klaidos – šitų šventųjų neatpažinsi ir neįvardinsi, kaip ir praeivių be pavadinimo (Antanas Gerlikas, „Be pavadinimo“, 2013). Ant lango projektuojama videogatvė, kurios stebėtojo beveik nėra. Grindinio gyvenimas prateka pro jį ir vėl prasideda iš naujo.

 

Užsukę pas mane gausiai pasisemsite medžio. Davidas Bernsteinas iš jo sukalė man tvirtas rieškutes („Double Rieškutės“,2013), o Lina Zaveckytė – trečdalį kūno („1/3“, metai nenurodyti, gal ir nereikia). Aš tylėdama matuojuosi šiuos objektus. Jie man tinka. Jie apibrėžia tą pavidalą, kuriuo per atidarymą šokau visiems virš galvų, lošdama klavišais (Arturas Bumšteinas, „Užtemimas/Nušvitimas“, 2013. Fortepijono derintojas du kartus sudubliuoja klavišus: juodus su baltais ir atvirkščiai). Man atrodo, tada visi labiausiai jutome tai, ką jau minėjau: kaip svarbu, kad dalis manęs baigsis, o dalis dar neprasidėjo. Jei pasiilgsite, galėsime pasimatyti ekslibryje, kurį Valentinas Klimašauskas turėtų sukurti Annės pabaigos proga. Jei pritrūks mano balso, galėsite į ausį įsidėti Antano Dombrovskio audiogidą.

 

Būsimos idėjos padeda man išlikti išdidžiai negyvai, nevirsti eiliniu lavonu. Kai tik perdėm sumedėju, iš voko lenda klerkas Pijus ir vėl mokina šokti (Audrius Pocius, „Klerko Pijaus pažadas“, 2013). Voką patariu išsinešti ir atplėšti namie, kai jau bandysite mane pamiršti – tik taip pajusite nuvarvėjusios kavos skonį. Kol kas atsiremkite į stalą. Ant jo guli net dvi žymės, kad kadaise būta ne tik Annės rankų ir lūpų (Laura Kaminskaitė, „Lips (pick up a taxi for an abstraction)“, 2013). Nesuprantu, kodėl visi taip mėgsta baldus (nei man, nei niekam iš tikro jų nereikia), tačiau istorija mezgasi graži ir labai trumpa, tik tiek, kiek išduoda dvi žymės ir pavadinimas.

 

Išeikite pro kiemą. Užlipkite ant sūpynių (Žilvinas Danys, „Sūpynės“, 2013). Jos baisios, labiausiai dėl to, kad idealiai čia tinka. Baisios sūpynės, bet nuostabus supimosi veiksmas – visiškai neproduktyvus, visiškai nieko nekuriantis. Visai kaip aš dabar. Aš, Annės ranka, kuri jus sūpuoja ir išveda iš kiemo. Jei tikrai norite susipažinti, ateikite be vilčių ir vadovėlių. Ateikite ir įsikibkite į mane.