7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie skausmą nelūžtančiu balsu

Bosnijos ir Hercegovinos menininkės Šeljos Kamerić paroda Šiuolaikinio meno centre

Monika Kalinauskaitė
Nr. 2 (1016), 2013-01-11
Dailė
Šejla Kamerić. „Raudonas kilimas“. Fragmentas. 2012 m.
Šejla Kamerić. „Raudonas kilimas“. Fragmentas. 2012 m.

Įeinu į parodą ir iškart pasijuntu atsidūrusi ten, kur būta kažkokio įvykio. Įspūdis staigus ir stiprus, todėl esu tarsi įpareigota pradėti nuo jo. Mane įveda kilimas, raudonas kaip išversta mėsa („Raudonas kilimas“, 2012). O tekstilė labai tinka išreikšti intymumui ir skausmui – ji juk arčiausiai kūno, pirma susitepa pienu, seilėmis ir krauju. Tokie ir atrodo į rištinį kilimą įsiūti liemenėlės, diržai bei šalikai – susikruvinę. Lyg per juos nutekėjo tragedija. Kaip ir nertinio, sakykime, išklotinė, pro audinio skylutes prikalta prie sienos – žmogus, iš kurio liko tik gąsdinamai simetriškos gyslos, apvijusios dūrio vietas („Matas“, 2012). Su raudonaisiais kūriniais kontrastuoja pienas ir kūdikystė: sudrumsti, aprašinėti patalai ir vaikiškas megztukas ant sienos („Mashallah – kartais sveika paverkti“, 2010). Pastarasis jau įrėmintas kaip portretėlis ir be vinių, tik pažymėtas motinos aukso sage. Tai – neįvykusios vaikystės reliktas, nes kokia gali būti vaikystė ten, kur deginama ir pjaunama? Nekaltybės patalai irgi apleisti, viena antklodė sudarkyta it bėgant ir painiojantis. Čia ne tas pasaulis, kur ramiai miegama. Čia pasaulis, kurį stebi vienos merginos armija – vienodų fotoportretų tinklelis ant sienos („Bosnių mergina“, 2003). Portrete moteris graži, švelniaodė ir stirnos akimis, o pagal čia pat užrašytą anonimo kareivio (turėjusio ją ginti) grafitą turėtų būti su ūsais, be dantų ir smirdėti, kaip ir „visos bosnės mergos“.

 
Už jų pro siaurą tarpą patenku į tamsą, kurioje šviečia tik dūmų kamuolys – beveik nejudanti projekcija be jokio garso ir vilties („Saulėlydis“, 2008). Čia greitai pasidaro nuobodu, ankšta ir kažkaip nejauku. Išeinu ir tik grįždama atgal į šviesą pastebiu virš kilimo atsivėrusį „langą“: didžiulę nuotrauką, kurioje žvilgsnis leidžiasi nuo saulės kaitinamo miesto žemyn prie išglebusių kūnų šezlonguose („Mes ilsėjomės prie baseino, kai prasidėjo karas“, 2009). Baseino vanduo žydras kaip pats naivumas, kuriuo persismelkusios besideginančiųjų pramogos.
 
Šejlos siūlai ir nuotraukos kalba, ir kažkur galvoje juos suprantame iškart, net ir dar negalėdami įvilkti į žodį. Atrodo, kad užtenka žvilgsnio ir žinojimo: menininkė – bosnė, o kūrinija kruvina. Pridedam du prie dviejų ir patenkam į Šejlos sukurtą skausmingų patirčių ekspoziciją, po kurią galima vaikščioti kaip po apleistą miestą – be maršruto ir krypties, apsisukant, grįžtant, užkliūvant. Po kelių tokių posūkių jausmai nusenka. Juos keičia klausimas: gal aš matau tai, ką noriu matyti? Nesu patyrusi jokio karo, okupacijos ar represyvaus režimo; kai mano šalyje vyko valdžios virsmai, buvau dar labai maža. Gal tik iš pasakojimų atkeliavę įvaizdžiai ir klišės truputį temdo akis? Gal toks menas tiesiog negali nejaudinti ir tuo yra kiek įtartinas?
 
Tačiau viena aišku: ši menininkė nėra kontūzyta kareivė. Ji – žmogus iš vietos ir laiko, kai vyko negeri dalykai. Suirutė ir trauma yra ne jos kūrybos sąlyga, o aplinkybė. Taip mąstydama dairausi iš naujo. Šejlos kūrybinė raiška – labai švari, racionali ir apgalvota. Visur žengtas žingsnis į šoną, kažkas nuvalyta ar nutylėta, išvengta tiesios raudos, kuria jau norėtų užsiimti asocijuojanti vaizduotė.
 
Viskas ima atrodyti truputį kitaip. Priekaištingi bosnių merginųžvilgsniai prabyla apie prietarus ir stereotipus, apie pašalinio aroganciją. Juk moteris visada buvo puikus taikinys visoms pykčio strėlėms, ir jos grožis – visų asmeninis reikalas, tampantis net tautos reprezentacija (mes juk irgi „gražių“, o ne „darbščių“ ar „kūrybingų“ lietuvaičių kraštas). Pareikšti, kad „jūsų bobos baisios“, – puikus būdas užsiutinti, įžeisti ir galiausiai sužeisti. Į kareivio iškeverzotą tulžingą žeminimą Šejla nuotraukoje sureaguoja šaltu žvilgsniu, kuris tampa ne tik feministiniu, bet ir kur kas platesniu žmogišku pareiškimu.
 
O tamsiame kambaryje, paaiškėja, yra rodomas vienintelis degančio Varšuvos žydų geto vaizdas, nufotografuotas internetui nežinomo asmens Karol Grabski iš Lodzės (ši ir kita informacija apie Šejlos Kamerić kūrinius rasta jos tinklalapyje http://sejlakameric.com). Šitas žinojimas jaukia ankstesnę suvokimo visumą. Neįvardyti dūmai perša semiotiką – tas įkyrėjęs indekso pavyzdys: dūmai – ugnis, simptomas – liga... Čia išlenda skaudžiausias papildytas žodžių ryšys: dūmai – genocidas. Vaizdo tikrovė nutildo visokias interpretacijas. Staiga noriu tik stovėti pagarbiai nuleidusi galvą priešais projekciją, nes juodam kambary tik toks gestas atrodo deramas.
 
Visa parodos tekstilė persivynioja ir pasirodo kaip bandymas nusiausti, nusinerti naują aplinką, naujus drabužius, gal net naują kūną. Tai, regis, pavyksta, bet senų patirčių ženklai lieka, įsipina į naują. Prikaltos rankos ištįsta, pataluose lieka užrašyti visi karo dienoraščiai kaip užuomina apie likimą tų kūnų, kurie vietoj raidžių turėtų čia palikti miego įspaudus. Mįslingiausias lieka vaiko megztukas „Mashallah“ jis kone sakralus savo baltumu, kaip ir svetimos kalbos ir religijos žodis pavadinime. Vaikystė ir kūdikystė yra tas metas, kai dar gali verkti, verkti ne tik savo namų užuovėjoje, bet ir visose viešumose: aikštėse, gatvėse. Suaugusiojo ašarų niekas nebelaimina – jos skirtos tam tikroms vietoms arba progoms. Atrodo, kad vaikišku rūbeliu dėkojama už šią progą be priekaišto išsiverkti, nes tik ją pergyvenę suprantame, kokia ji iš tikro trumpa ir svarbi.
 
Šejlos Kamerić ekspozicijos erdvė labai vientisa ir neerzinanti. Joje nejaučiu dažnai ŠMC salėse matomo dirbtinumo, primenančio, kad čia kažkas buvo konstruota, dėliota ir projektuota. Visi atstumai atrodo labai natūralūs, atitraukiantys ir pritraukiantys tiek, kiek reikia. Objektai ne numesti ir ne padėti, o tiesiog savo vietose, lyg čia pat materializavęsi po kažkokių keistų atominių procesų. Dėl to čia taip paprasta kiek panorėjus sukti ratus, braižyti kvadratus ir kreives – yra per mažai erdvės, kad nutoltum, bet gana daug asociacijoms ir reakcijoms įsišėlti. Ir viskas galiausiai gana paveiku – kaip pasivaikščiojimas giedrą dieną po Sarajevą.
 
Paroda veikia iki sausio 27 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.  

 

Šejla Kamerić. „Raudonas kilimas“. Fragmentas. 2012 m.
Šejla Kamerić. „Raudonas kilimas“. Fragmentas. 2012 m.
Šejla Kamerić. „Matas“. 2012 m.
Šejla Kamerić. „Matas“. 2012 m.
Šejla Kamerić. „Mashallah – kartais sveika paverkti“. 2010 m.
Šejla Kamerić. „Mashallah – kartais sveika paverkti“. 2010 m.
Šejla Kamerić. „Bosnių mergina“. Fragmentas. 2003 m.
Šejla Kamerić. „Bosnių mergina“. Fragmentas. 2003 m.
Šejla Kamerić. „Mes ilsėjomės prie baseino, kai prasidėjo karas“. 2009 m.
Šejla Kamerić. „Mes ilsėjomės prie baseino, kai prasidėjo karas“. 2009 m.
Šejla Kamerić. Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotraukos
Šejla Kamerić. Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotraukos
Šejla Kamerić. Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotraukos
Šejla Kamerić. Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotraukos