7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaizdai be vaizdų

Paroda „Artscape: Slovakija“ galerijoje „Vartai“

Monika Kalinauskaitė
Nr. 28 (1042), 2013-07-12
Dailė
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.

 

 
Būna parodų, kurios iš pradžių apgauna savo paprastumu. Tau rodo, tu žiūri ir viskas aišku. „Artscape: Slovakija“ iš pat pradžių atrodo kaip viena iš jų. Slovako Stano Masáro ir lietuvio Mindaugo Lukošaičio kaimynystė aiški ir kartu nesuvokiama kaip du gretimi butai: jie šalia tiesiog todėl, kad šalia. Vienodi ir visiškai skirtingi, funkcionuojantys atskirai, bet vis tiek sujungti kažkokios tamprios nematomos logikos. Turbūt panašiai ir apskritai siejasi Lietuva su Slovakija, dvi valstybės, tarsi pasidalinusios panašią istoriją, tik skirtinguose stalo galuose. Abi mažos valstybės, vis prie ko nors prijungiamos. Abiejų valstybių autoriai „Vartų“ erdves pripildo istorija, tiek ta plačiąja, tiek meno.
 
Stano Masáras eksponuoja ir perpasakoja Vakarų meno istoriją šiuolaikiniam dizainui artima kalba, spalvingomis schemomis ir ikonėlėmis. Jo „Pieta“, šviečianti galerijos kampe, nenustebintų atsidūrusi ant tualeto durų, kur esame įpratę matyti būtent tokias abstrakčias figūrėles. „Paskutinė vakarienė“ išvis kone netyčia pamatoma – įkurdinta tiesiai virš durų, ji susilieja su erdvių baltumu. Pavadinimas deklaruoja, kad visa, ką matome, yra jau „Po meno“ („After art“). Menas baigėsi Siksto koplyčioje ir Monos Lizos veido išraiškoje, palikdamas tik šachmatų lentas ir kitus reveransus Duchamp’ui. Keista, kaip tokie nekalti darbai gali būti tokie atgrasūs. Gal tai tik interneto sugadintų akių reakcija – paprastų dailės istorijos parafrazių, sukurtų mėgaujantis vien tuo, kaip arti yra gimstanti Venera ir ančiukas Donaldas, rasti nesunku. Tai dalykai, paprastai patinkantys kalbantiems apie „vizualumo ilgesį“, tartum pasaulyje nebebūtų į ką nukreipti žvilgsnio.
 
Nekeista, bet paradoksalu, nes galų gale jokio vaizdo šiuose darbuose nėra. Šaltas meno istorijos referavimas išgręžia begalinę skylę: pirmavaizdžio nebelieka, o jo interpretacija gimsta luoša. Žvilgsnis grimzta nesustodamas ir į nieką neatsiremia, nes originalas susinaikina, o jokio kyšulėlio užsikabinti irgi niekas nesulipdė. Tai savaime gal ir nekeltų siaubo, jei ne išraiškos sterilumas, sunaikinantis bet kokį humoro jausmą. Taip veikia tobulo dizaino pavyzdžiai: jų nesuvokiamai atidirbtas grožis gąsdina ir žeidžia. Net ne širdį ar ausį, bet kokį nors kulną ar šnervę, kur gali sukelti tik erzelį.
 
Mindaugo Lukošaičio „Žiemos karo“ ciklas irgi tam tikra prasme yra vaizdas be vaizdo. Menininkas, kurio dokumentiški piešiniai gimsta iš galvos ir niekad negyvento laikotarpio „atsiminimų“ archyvo, džiugina technikos tobulumu ir išgryninta mintimi. Jo darbuose, paties žodžiais tariant, apčiuopiamas ne tiek pats karas, kiek savita karo „vaizdų logika“ (www.bernardinai.lt, Savaitės pokalbis. Mindaugas Lukošaitis: Gyva rezistencija juodu ant balto, 2011-06-22). Būtent tuo šie elegantiški štrichai atrodo paveikesni už Stano Masáro poptobulybę. Abu menininkai kalba apie sunkiai paaiškinamus reiškinius, tačiau tik Lukošaitis tuo užsiima neimituodamas tyrimo, kuris Masáro atveju lieka tik referatu. Be to, kalbame apie piešinį, kurį, kaip techniką ir metodą, taip pat beprotiškai sunku paaiškinti. Galima kastis iki pat žmonijos veiklos šaknų ir vis tiek iškasti tik klaustuką. Mindaugo Lukošaičio vaizdai irgi stokoja rišlumo, piešinys užgožia piešinį, pasakojimas vis nutrūksta. Nerealumo jausmas ateina subtiliai: meistriškas atlikimas ir su juo kontrastuojantis neakademinis, neknyginis požiūris.
 
Šiuos kūrinius ilgainiui bus vis sunkiau paaiškinti, nes istorija netvari. Suvokimo klaidos ir besikeičiantis mąstymas ir toliau velia ją į keistą kaltūną, kur jau nebeiššukuosi atskirų sruogų. Prasmės keičiasi, o kartais ir išvis pranyksta, ir būtent dėl savo laikinumo Mindaugo Lukošaičio piešiniai svarbūs dabar.
 
Šitaip preparuojant vaizdus vis tenka vyti tą nelemtą žodį „simuliakras“, išplitusį kaip koks filosofinis greitas maistas. Visgi faktas: šie vaizdai originalų neturi. O jei apsimestume, kad yra atvirkščiai, sumenkintume jų vertę. Tokie vaizdai be vaizdų yra čiuožykla akims, kuriose jos suka tvarkingus ratus, kol baigiasi laikas arba kantrybė. Stano Masáro atveju greičiau išsenka pirmasis, nes jo reikia visai nedaug, kai supranti, kad prieš tave schemos. Tuomet per lengvai atpažįstami dalykai tampa paprasčiausia buitimi ir ima erzinti. O Mindaugo Lukošaičio piešiniai kaip tik reikalauja laiko, kurio niekada pakankamai nebus, nes piešinio erdvėje jis teka kitaip nei mūsų išgyvenamoje ar išmoktoje istorijoje.
 
Kuo daugiau galvoju, tuo panašiau, kad „Artscape: Slovakija“ ir yra paroda apie du sujungtus butus. Kaip tokiais atvejais būna – čia jautrią jungties logiką pakeitė negailestingas fizinis faktas.
 
Paroda veikia iki liepos 27 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val. ir šeštadieniais 12–16 val.

 

Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Stano Masár parodos „Po meno" fragmentas.
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"
Mindaugas Lukošaitis, iš piešinių ciklo „Žiemos karas"