7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rasa Vasinauskaitė

Rasa Vasinauskaitė

Knyga, kviečianti žaisti

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

 

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Rasa Vasinauskaitė

Pusė amžiaus teatre

Kalbamės su Klaipėdos dramos teatro režisieriumi Povilu Gaidžiu

Vėlyvą pavasarį (gegužės 24 d.) režisierius Povilas Gaidys atšventė 75-metį, kitų metų pavasarį sueis 50 metų, kai nuo 1963 m. kovo dirba Klaipėdos dramos teatre. Baigęs vaidybos studijas Valstybinėje konservatorijoje, išvyko mokytis režisūros į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą ir pastatęs diplominį spektaklį Klaipėdos scenoje, liko čia štai jau pusšimtį metų. Kas palaiko fizinę ir dvasinę stiprybę ir kur slypi tokio stabilumo dirbant viename kolektyve paslaptis? Kaip režisierius išgyvena ilgiau nei manyta užtrukusią teatro rekonstrukciją? Ką mano apie Klaipėdos dramos teatro ateitį, iki šiandien ruošdamas jam jaunus scenos kūrėjus? Apie tai kalbėjomės susitikę su Povilu Gaidžiu rudeniniais lapais nuspalvintoje Klaipėdoje.

Povilas Gaidys. Vytauto Liaudanskio nuotrauka.
Povilas Gaidys. Vytauto Liaudanskio nuotrauka.
Rasa Vasinauskaitė

Politika scenoje ir už jos

66-asis Avinjono festivalis  

Pabaiga. Pradžia nr. 31 (999)
Šiųmetis Avinjono festivalis šventė savo įkūrėjo, prancūzų scenos legendos, režisieriaus Jeano Vilaro gimimo 100-ąsias metines. Daugelis renginių buvo skirti vėl jį prisiminti, jauniems festivalio ir prancūzų teatro gerbėjams – supažindinti. Vilaro dvasia niekad neapleido festivalio. Tiesa, festivalis buvo ją išdavęs, ir tai nutiko anaiptol ne kovingais 1968-aisiais, kai pats Vilaras supažindino Avinjono žiūrovus su garsiausiomis eksperimentinėmis pasaulio trupėmis. Tai nutiko 2005-aisiais, kai meniniu festivalio kuratoriumi tapo provokatorius ir performanso meno apologetas Janas Fabre. Prancūzų kritikai nepasikuklino – po tuomečių spektaklių pasirodė net kelios festivalio istorijai ir jo „žlugimui“ skirtos knygos; laikraščiai diskutavo apie prasidėjusį teatro, festivalio ir jo idealų sugriovimo laiką. 

 

Scena iš spektaklio „Nešlovė“
Scena iš spektaklio „Nešlovė“
„Žuvėdra”
„Žuvėdra”
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“
Rasa Vasinauskaitė

Politika scenoje ir už jos

66-asis Avinjono festivalis

Vienas stipriausių šiųmečio Avinjono teatro festivalio pagrindinės (in) programos įspūdžių – vokiečių režisieriaus Thomaso Ostermeierio statytas Henriko Ibseno „Tautos priešas“. Svarbus ne tik kaip dalis aktualaus repertuaro, kuriam šiemet festivalyje atstovavo ne vienas teatras ar režisierius, bet ir kaip galimybė palyginti su mūsų Nacionalinėje scenoje rodomu Jono Vaitkaus „Visuomenės priešu“. Pamatęs vokiečių darbą – iš pirmo žvilgsnio ir labiau kamerinį, ir vizualiai bei politiškai korektišką, – supranti, kad teatrinis politiškumas gali turėti daugybę variacijų, nes spektaklio prasmė ir reikšmė priklauso ne tik nuo kūrėjų, bet dar labiau nuo žiūrovų. 

„Tautos priešas“
„Tautos priešas“
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas