Autorius: Rasa Vasinauskaitė

Rasa Vasinauskaitė

„Sirenų“ festivaliui pasibaigus

Net ir labai norėdama, šiųmečių „Sirenų“ nebegaliu atskirti nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ sukelto ažiotažo. Jis leido ne tik įsivaizduoti, bet net ir patirti tą būseną, kurią gūdžiais gūdžios sovietijos metais išgyveno šiandien legendomis tapusių spektaklių žiūrovai. Praėję giesmininkų, protestuotojų ir policininkų užkardas, atsidūrę tarsi šventoje, bet taip pat akylai saugomoje teritorijoje, „Dievo sūnaus veido...“ stebėtojai virto ypatingo akto dalyviais – dvasios bendrija, suvienyta sukrečiančios emocinės patirties.

Tai, kas vyko aplink Castellucci spektaklį, ir juokina, ir baugina. Juokina spektaklio nemačiusių ir turbūt apskritai teatrą aplenkiančių žmonių nesugebėjimas suvokti meno ir tikrovės ribos, o baugina primityvios, gausios smurtinės ir pasityčiojimo retorikos protesto formos. Toks visuotinis „apsėdimas“, užkrėtęs ir politikus, ir net išsilavinusius jaunuolius, išsiliejęs neapykanta spektakliui ir paties menininko dergimu, prilygintinas fundamentalizmui. Štai kas, pasirodo, tūno

Rasa Vasinauskaitė

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Rasa Vasinauskaitė

Kalbamės su Klaipėdos dramos teatro režisieriumi Povilu Gaidžiu

Vėlyvą pavasarį (gegužės 24 d.) režisierius Povilas Gaidys atšventė 75-metį, kitų metų pavasarį sueis 50 metų, kai nuo 1963 m. kovo dirba Klaipėdos dramos teatre. Baigęs vaidybos studijas Valstybinėje konservatorijoje, išvyko mokytis režisūros į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą ir pastatęs diplominį spektaklį Klaipėdos scenoje, liko čia štai jau pusšimtį metų. Kas palaiko fizinę ir dvasinę stiprybę ir kur slypi tokio stabilumo dirbant viename kolektyve paslaptis? Kaip režisierius išgyvena ilgiau nei manyta užtrukusią teatro rekonstrukciją? Ką mano apie Klaipėdos dramos teatro ateitį, iki šiandien ruošdamas jam jaunus scenos kūrėjus? Apie tai kalbėjomės susitikę su Povilu Gaidžiu rudeniniais lapais nuspalvintoje Klaipėdoje.

Rasa Vasinauskaitė

66-asis Avinjono festivalis  

Rasa Vasinauskaitė

66-asis Avinjono festivalis