Autorius: Rasa Vasinauskaitė
Rasa Vasinauskaitė
Triušio pėdutė, arba šeštasis veiksmas
Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ festivalyje „Sirenos“
Vienoje finalinių scenų aktorė, ką tik vaidinusi žudiko merginą ir vieną iš žudynėse dalyvavusių jaunuolių, perskaito Wisławos Szymborskos „Teatro įspūdį“. Tai eilėraštis apie šeštąjį veiksmą, kai prisikėlusieji iš mirusiųjų vainikuoja žmogžudystes, pasitaiso perukus, išsitraukia durklus iš krūtinių, nusiima nuo kaklo kilpas, ir žuvusieji kartu su gyvaisiais išeina prieš publiką, lenkiasi po du ir po vieną, tvirtai žinodami, kad rytoj viskas kartosis, o dabar kantriai laukė užkulisiuose, nenusivilkdami kostiumų, nenusivalydami grimo, ir tai jaudina labiau už tragedijos tiradas, bet labiausiai įkvepia uždangos kritimas, kai pro mažą plyšelį matyti į gėlės žiedą tiesiama ranka, kita – imanti nukritusį kardą, o trečia, nematomoji, suspaudžia gerklę...
Rasa Vasinauskaitė
Režisieriaus dienoraštis
121 diena su teatru ir apie teatrą
Ketvirtajame šio „dienoraščio“ viršelio puslapyje skaitome: „Žinoma, tai ne visai tikras dienoraštis. Nes aš iš anksto žinau, kad jį skaitys svetimi žmonės. Kam man to reikia? Geras klausimas. Na, pavyzdžiui, nenorėčiau, kad knygą apie mane ir mano darbą rašytų kas kitas. Nesu tikras, kad dar kas nors, išskyrus mane, įstengtų suprasti – ką aš iš tiesų veikiu ir kas už viso to slypi. Bandysiu parašyti pats.“
Rasa Vasinauskaitė
Antro dublio nebus
In memoriam Eimuntui Nekrošiui (1952–2018)
Viskas dabar atrodo buvę ką tik. Visiems taip atrodo, kurie šiomis paskutinėmis Eimunto gyvenimo dienomis su juo bendravo, net nesvarbu – iš tolo ar artimai. Su juo viskas buvo „ką tik“ – susitikęs po metų, jis irgi sakydavo: „Juk ką tik matėmės.“ Ir kalbėdavo taip, tarsi kasdienio gyvenimo šviesmečių nė nebūta. Tas „ką tik“ todėl, kad ir jis pats, atrodė, visad buvo – kaip atsvara, atspirtis, kriterijus, vertės matas, kartu su tavimi atėjęs ir kartu išeisiantis. Patikimas žmogus. Tai irgi vienas iš kriterijų, kuriais jis įvardydavo kolegas, draugus, pažįstamus. Ir vengdavo nepatikimų.
Man tas „ką tik“ itin brangus. Ne tik man – mums visiems, kurie lapkričio 15 d. susirinkome į Valstybinį mažąjį teatrą. Mūsų buvo nepaprastai daug, dvigubai tiek, kiek gali tilpti žiūrovų salėje. O tamsioje tuščioje scenoje – trys režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius ir Gintaras Varnas. Režisieriai, su kuriais prasidėjo ir, tąkart manėme, anaiptol nesibaigs ištisa epocha. Liko ir viena tuščia kėdė – iš pradžių skirta Oskarui Koršunovui, ji tą vakarą dar galėjo prisikviesti Rimą Tuminą. Neprisikvietė. Taip ir liko tuščia. Bet netrukdė, tiesiog užsimiršo.
Rasa Vasinauskaitė
Just imagined
Kristiano Smedso „Tik filmuojama“ festivalyje „Sirenos“
Geras mūsų pažįstamas suomių režisierius Kristianas Smedsas vėl buvo Lietuvoje. „Sirenos“ atvežė jo 2016 m. Suomijos nacionaliniame teatre statytą „Tik filmuojama“ su vengrų aktore Annamária Láng ir estu Juhánu Ulfsaku.
Rasa Vasinauskaitė
Aktorius neaktorystės laikais
Apie Arūno Sakalausko personažus
Paprašyta nesvarsčiusi pasakyti mėgstamą aktorių, leptelėjau – Arūnas Sakalauskas. Paskui vardijau kitus. Nežinojau, kad teks apie jį parašyti. Ką parašyti? Ogi ką panorėsiu. Pasigailėjau, kad sutikau...
Rasa Vasinauskaitė
Jaunųjų „Hamletas“
Vido Bareikio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Vidą Bareikį galima laikyti jauniausiu Lietuvos režisieriumi, pastačiusiu „Hamletą“. Tų pastatymų buvo ne taip jau ir daug – Juozo Rudzinsko 1959 m., Irenos Bučienės 1987 m., Eimunto Nekrošiaus 1997 m. ir Oskaro Koršunovo 2008 metais. Statytojų amžiaus vidurkis – daugiau kaip 40 metų, o štai Hamletų atlikėjų amžius įvairuoja. Jei tikėtume painiais Shakespeare’o išvedžiojimais, pjesės pabaigoje Hamletui yra 30 metų, o lietuvių trisdešimtmečių aktorių, suvaidinusių Hamletą, kol kas tik trys – Henrikas Kurauskas, Andrius Mamontovas ir štai dabar – Vainius Sodeika. Beje, Michailas Čechovas savo pirmąjį „Hamletą“ (1924) pastatė ir suvaidino būdamas 33-ejų, Andrius Oleka-Žilinskas Čechovo pastatyme Kauno valstybės teatre (1932) buvo sulaukęs 39-erių; Peteris Brookas savo pirmą „Hamletą“ (su Paulu Scofieldu) režisavo 30-ies, antrą – 75-erių, o Vladimiras Vysockis Hamletą suvaidino būdamas 33-ejų. Skaičiais žaidžiu ne vien iš smalsumo – ir režisierių, ir atlikėjų amžius susijęs su spektaklio sumanymu ir gali būti vienas jo perskaitymo kodų. Jei prisimintume tuomet 45-erių Nekrošiaus pastatymą, čia kalbėta apie jaunųjų tragediją vyresniųjų pasaulyje, ir ant pastarųjų – tėvų – krito Hamleto ir jo bendraamžių aukos kaltė; Koršunovo spektaklyje svarstyta ne tik apie papuvusį pasaulį, bet ir apie teatro bei režisūros prigimtį, žmogišką ir artistinę patirtį, o Darius Meškauskas už savo protagonistą buvo vyresnis keturiolika metų. Gal iš tikrųjų pasakymas, kad kiekviena karta turi (ar privalo turėti) savo Hamletą, nėra laužtas iš piršto? Pagal tai, koks yra Hamletas ir kaip „sprendžia“ susidūrimo su pasauliu dilemą, galima spręsti ir apie pačią kartą. Ypač tuomet, kai sutampa ne tik Hamletą vaidinančio aktoriaus, bet ir „Hamletą“ statančio režisieriaus amžius.
Rasa Vasinauskaitė
„Didvyrių aikštės“ patyrimai
Krystiano Lupos spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Rasa Vasinauskaitė
Iš ko ir apie ką juokiamės
Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“
Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?
Rasa Vasinauskaitė
Naujų formų antiforma
Antono Čechovo „Žuvėdra“ Oskaro Koršunovo teatre
Rasa Vasinauskaitė
Jie kliudė
Teatro festivalis Anykščiuose
Dar neišblėso Romeo Castellucci pažarstytos žarijos, o tarp teatralų jau bręsta nauja diskusija. Jos objektas pats nekalčiausias – Jono Jurašo „Balta drobulė“, tačiau spektaklio premjerai sutapus su renovuotos Kauno dramos teatro didžiosios salės atidarymu – irgi savaip provokuojantis. Ar galėjo ir turėjo teisę šitokioje naujoviškoje scenoje atsirasti toks iš pažiūros senstelėjęs, naujam teatro „proveržiui“ ar „minčių generacijai“ nenuteikiantis vaidinimas? Ką sau galvojo režisierius, tik nuolankiai perskaitęs (!) šiandien jau mokyklos suole skersai ir išilgai nagrinėjamą Antano Škėmos kūrinį? Kodėl nesukūrė to, ko nežinotume, ir tuo naujumu nenunešė teatro stogo? Sakyčiau „nunešė“, jei spektakliui buvo (ir dar bus) skirta ne viena recenzija, rodanti, kad vis dėlto kažkas užverda kritiko galvoje, kai jis „negali neparašyti“. Neabejoju, kad dar didesnio rašančiųjų dėmesio sulauks Nacionalinio dramos teatro scenoje repetuojama Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ – irgi inspiruota „mokyklinio“ žinojimo, laukiant, kaip šis susikirs ar susigrums su režisieriaus sumanymu.
Taip nutiko, kad lietuviški (lietuvių autorių) spektakliai
