Krėsle prie televizoriaus
JAV prezidentas nemėgsta Holivudo, dažnai jį kritikuoja, bet sumanymų fontanas Donaldo Trumpo galvoje neišsenka, todėl jis paskelbė, kad nustatys šimto procentų muitus visiems filmams, sukurtiems užsienyje, vadinasi, ir tiems, kuriuos Holivudas filmuoja visur, kur tik taikomos mokestinės nuolaidos. Dar jis pridėjo, kad užsienio gamybos filmai „yra grėsmė tautos saugumui“ ir nacionalinei kinematografijai.
Krėsle prie televizoriaus
Vasara – kartojimų laikas. Atsidarau televizijų atsiųstas programas, skaitau filmų pavadinimus ir suprantu, kad juos ne kartą rekomendavau. Tik beveik tris valandas trunkantis vengrų režisierės Ildiko Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT, šiąnakt, 7 d. 02.20) – iš tų, kuriuos kad ir kelintą kartą žiūrėtumei, vis pamatai ar supranti, ko iki tol gal ir nepastebėjai.
Krėsle prie televizoriaus
Skaičiau detektyvinius romanus, kai dar buvo gėda prisipažinti, kad juos mėgsti, – inteligentui esą nepridera. Inteligentams dabar labiau tiktų bolševikų sugalvotas terminas „buvusieji“ – taip vadinti pilietines teises praradę išsilavinę ar anksčiau turtingi žmonės. Dabar detektyvas – gal net patikimiausias būdas išvalyti smegenis nuo visko, kas jas teršia. Regis, jis padeda net masinės feisbukizacijos laikais, nes, kaip pasakytų reklama, kartais galvoti nuosavomis smegenimis yra sveika.
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Davy Chou gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jo senelis Van Channas 7–8-ajame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Kambodžos kino prodiuserių. Chou dažnai lankosi Pnompenyje, dirba su studentais, renka Raudonųjų khmerų sunaikinto nacionalinio kino „aukso amžiaus“ nuotrupas, gyvų likusių kūrėjų ir žiūrovų prisiminimus. Manau, šie susitikimai ir į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų išvykusios draugės istorija paveikė Chou „Sugrįžimą į Seulą“ (LRT Plius, 29 d. 21.33).
Krėsle prie televizoriaus
Nežiūriu laidų, kurios erzina, nors medijų analitikai sako, kad jau susiformavo hate-watching kultūra. Tai tokia pramogos rūšis, kai ką nors žiūri, kad galėtum ironiškai komentuoti, kritikuoti ir smerkti. Tik kartais tokiu žiūrovu tampama prieš savo norą, ypač jei įsijungęs televizorių beveik mėnesį matai Romos bažnyčias ir girdi pasakas apie Katalikų bažnyčios popiežius.
Krėsle prie televizoriaus
Rubenas Östlundas tiksliai įvardija, kas jam nepriimtina. Jį erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių.
Krėsle prie televizoriaus
Ryûsuke Hamaguchi dažnai rodo žmones, kurie stengiasi neprisiminti praeities, gyventi dabar. Režisierius juos apgaubia melancholiška atmosfera. LRT Plius jau rodė Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ (LRT Plius, gegužės 8 d. 21.33), bet jame daug detalių, žodžių, užuominų, todėl kaskart pamatai vis kažką naujo.
Krėsle prie televizoriaus
...Kosminio laivo „Nostromo“ kompiuteris priima svetimos gyvybės formos signalą. Septynių asmenų laivo įgula pažadinama iš hibernacijos, laivas keičia kursą. Tik įgula per vėlai supranta, kad tai buvo ne kosminis SOS, bet perspėjimas. Astronautus vieną po kito puola keistas žvėris – laikinoji svetimo forma, kurios užduotis – apsigyventi žmogaus kūne. Svetimas maitinasi žmonių smegenimis. Iš „Nostromo“ įgulos pavyks išgyventi tik astronautei Ripli (Sigourney Weaver), kurios dvikova su Svetimu truks ilgai.
Krėsle prie televizoriaus
Dažnai prisimenu vienos aktorės prisipažinimą: „Sofa yra mano tėvynė.“ Naujų krypčių ar tendencijų tyrėjai sako, kad netrukus mūsų lovos taps geros savijautos zonomis, tinginiavimas – terapija, o pižama – kiekviena proga tinkamu drabužiu. Jie mano, kad visko, kas analogiška, ilgesys tik stiprės. Ir tai suprantama, nes vis labiau bijome karo, ekonomikos krizių ir klimato katastrofų.
Krėsle prie televizoriaus
Carlos Simón filme yra tai, ko su žiburiu nerasi naujuose lietuviškuose filmuose. Turiu galvoje empatiją filmo herojams. Gal todėl žiūrovams bus lengva su jais susidraugauti. Antrojo, Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto, Simón ilgametražio filmo „Alkarasas“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) veikėjai – žmonės, kuriuos ji gerai pažįsta. Jie gyvena Katalonijoje, Alkaraso kaime, augina vaisius ir daržoves.
