Politinės žmogžudystės retai atskleidžiamos iki galo, todėl apauga legendomis, knygomis ir filmais. Manau, kad būtų sunku suskaičiuoti viską, kas sukurta apie JAV prezidento Johno Kennedy nužudymą Dalase 1963 m. lapkričio 22 dieną. Kasmet pasipildo ne tik hipotezių, bet ir knygų ar filmų sąrašai. Debiutinis Peterio Landesmano filmas „Parklando ligoninė“ (LRT kultūra, 15 d. 21.30) pasirodė 2013-aisiais, kai buvo minimos 50-osios nužudymo metinės. Režisierius pasirinko netikėtą aspektą: veiksmas nukelia į Parklando ligoninę, kur buvo atvežtas mirtinai sužeistas prezidentas, o po kelių dienų – ir pagrindinis įtariamasis Lee Harvey Oswaldas. Vėliau abiejų – prezidento ir įtariamojo – laidotuves Landesmanas rodys paraleliai, supriešindamas šalį ištikusį milžinišką skausmą ir panieką Oswaldui, kurio net karsto niekas nenorėjo nešti.
Landesmanas – žurnalistas, rašęs tiriamuosius straipsnius garsiems amerikiečių leidiniams, jis dirbo televizijoje ir siuntė reportažus iš Ruandos, Kosovo ir Afganistano, yra organizuoto nusikalstamumo JAV specialistas. Todėl labiausiai pavykusios „Parklando ligoninės“ scenos tos, kurios dvelkia nervingu reportažu. Tačiau didžiąją filmo dalį ekrane – banalybės apie Kennedy, specialiąsias tarnybas, gydytojus ir prezidento gerbėjus, kuriems jo mirtis – asmeninė tragedija. Iš pastarųjų išsiskiria smulkus verslininkas Abrahamas Zapruderis. Tai žmogus, kurio mėgėjiška kamera nufilmuotas nužudymo akimirkas, ko gero, matė visi. Suvaidintas Paulo Giamatti, jis ir tampa vienu įsimintiniausių filmo personažų. Įsimena ir Oswaldo brolis Robertas (James Badge Dale), ant kurio pečių gula visa šeimos drama, įskaitant išgarsėti sumaniusią paiką motiną. Antraplaniai didžiosios istorijos veikėjai – dėkinga tema, tik Landesmanas, kuris, regis, taip ir neapsisprendė, apie ką jo filmas, jiems skiria mažai dėmesio. Todėl „Parklando ligoninė“ palieka chaotiško reginio įspūdį.
Prisipažįstu: nuoširdžiai nesuprantu, kodėl visus – Europos ir Amerikos kino akademijų narius bei intelektualais save vadinančius lietuvius – sužavėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“(LRT kultūra, 8 d. 21.30). Pasakodamas apie viskuo nusivylusį šešiasdešimt kelerių rašytoją, kritiką ir snobą Džepą, kuris dieną naktį stebi amžinojoje Romoje vykstantį karnavalą ir kartu su jo dalyviais – aristokratais, nuvorišais, nusikaltėliais, menininkais, žiniasklaidos guru ir t.t. – keliauja iš vernisažo į viešnamį, iš ten į šiuolaikinio meno „įvykį“ arba prabangų vakarėlį, Sorrentino vis barsto užuominas į Federico Fellini šedevrus. Tačiau tarp Fellini ir Sorrentino yra ne tik keli kino dešimtmečiai, bet šviesmečių atstumo požiūris į tuštybių tuštybę. Sorrentino ja grožisi taip pat kaip grožisi Roma ar Džepo butu, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į amžinąjį miestą, režisieriui primenantis Babiloną.
Gerai suprantu Beno Whatley’io filmo „Turistai“ (LRT Kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažus – nevykėlius Tiną ir Krisą: mane taip pat erzina triukšmingi sektantai, ant autobuso grindų besivoliojantys popieriai, atsitiktinių pažįstamų pasipūtimas. Tina ir Krisas išsirengė į sentimentalią kelionę po rudeninę Angliją, tačiau džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu kiekviename žingsnyje jiems trukdo siaubingi, nemandagūs, pasipūtę chamai (visai kaip „Kino pavasario“ žiniasklaidos eilėse įsikūrę spragėsių ir mobiliųjų telefonų gerbėjai). Todėl filmo veikėjai jaučia pareigą išvalyti pasaulį nuo žmogiškosios bjaurasties.
Sanitarinis Tinos ir Kriso reidas po Anglijos Šiaurę visai galėtų vykti ir pas mus, juolab kad ne tik absurdiškų provincijos muziejų, bet ir tragikomiško liaudies žmonių demonizmo pas mus – nors karučiu vežk. Jo pasitaiko ir Seime. Todėl verta įsiklausyti į Tinos argumentus, kai ji gina mylimą vyriškį – serijinį žudiką: „Mažindamas žmonių skaičių, tu rūpiniesi ekologiją.“
Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.
Pirmasis šių metų žurnalo „Kinas“ numeris į skaitytojų rankas pateks atsinaujinęs – naujas maketas, kino istorijos testas skaitytojams – tik permainų pradžia. Tačiau struktūra nesikeičia, kaip ir tikslas – pristatyti bei kritiškai aptarti, įvertinti svarbiausius kino reiškinius, renginius, filmus.
Pirmasis didelis šių metų renginys – „Kino pavasaris“ šiemet švenčia savo dvidešimtmetį. Žinoma, tai dar ne jubiliejus, bet tikrai graži data. Tačiau ratas apsisuko: pirmajame „Kino pavasaryje“ svečiavosi Leos Caraxas, šio prancūzų kino kūrėjo retrospektyvą festivalis rengia ir šiemet. Apie Caraxą naujame „Kine“ parašė Neringa Kažukauskaitė. Straipsnyje „Tiltas, jungiantis vietas ir žmones“ ji apibendrino Caraxo kūrybos ypatumus, jo stilių ir požiūrį į kiną, kurį apibūdino taip: „Tai būdas suvokti save ir pasaulį, bendrauti su savimi ir kitais.“ Regis, toks požiūris būtų artimas ir didžiajam vartotojų kultūros kritikui Pierui Paolo Pasolini. „Kino“ viršelyje – Willemas Dafoe, kuris suvaidino režisierių Abelio Ferraros filme „Pazolinis“. Šį filmą taip pat rodys „Kino pavasaris“.
Gripas, bjaurus oras, triukšmingi kaimynai, demagogai politikai, žadantys, kad viskas bus gerai, lietuviškos žvaigždės ir „Eurovizija“ – visa tai, ypač kovą, kai pilka ir bjauru, varo į neviltį. Suprantu, kad šis sąrašas keičiasi priklausomai nuo jėgų pasipriešinti kraujinei televizijų dešrai, bet šįkart galiu pasiūlyti gana universalų priešnuodį, kuris vadinasi „Gloria“(LRT kultūra, 19 d. 21.10). Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmo herojei 58-eri, ji išsiskyrusi su vyru, suaugę vaikai jau paliko namus. Glorija (Paulina García) nenori likusio gyvenimo praleisti viena, bet nenori ir būti tik močiute. Ši energinga, protinga moteris nori džiaugtis gyvenimu, ji šoka, užsiima joga, dainuoja. Tačiau jos netenkintų drungnas meilės romano pakaitalas – Glorijai reikia aistros, todėl vakarais ji lanko klubus, kuriuose šoka susirinkę panašaus amžiaus vienišiai. Vieną naktį ji sutinka atsargos karininką Rodolfą (Sergio Hernández). Atrodo, kad tai paskutinis šansas patirti meilę...
Jei nusiteikėte melodramai apie tragikomišką stiprią moterį, didvyriškai kovojančią su senatvės baime, apsirikote, nes „Glorija“ – filmas apie moters siekį būti nepriklausoma, laisva, savimi. Glorijos elgesys netelpa į schemas, į kurias ir mus dažnai žūtbūt nori įkišti draugai, giminaičiai, žiniasklaida ar visokie „gyvenimo būdo“ ekspertai. Glorija moka pasipriešinti. Todėl ji nuolat peržengia tariamas ribas, net išduota ar pažeminta sugeba atsikelti. Ji su niekuo nesutiks būti tik todėl, kad bijo likti viena. Užtat Glorija – iš tų žmonių, kurie niekad nebūna vieni.
Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.
Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.
Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.
Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“(BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).
„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.
Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“
Stengiuosi vengti lietuvių žiniasklaidos isterijos, bet kartais nuo jos neįmanoma pabėgti. Taip atsitiko ir su berniuku iš Norvegijos, kurio istoriją jau kelios dienos pučia visi žiniasklaidos kanalai. Manau, kad tiesos, kas iš tikrųjų įvyko, niekam nereikia, ypač tautos sąžinę vaidinančioms žurnalistėms, nes tada gal tektų pripažinti, kad lietuvės motinos nėra tokios idealios, kaip apie save kalba. Per LRT „Panoramą“ pamačiusi prie Norvegijos ambasados piketuojančius tautiečius, supratau, kad ten susirinko tie patys, kurie dar visai neseniai „gynė“ mergaitę iš Pakaunės. Tik dabar gal tarp jų buvo daugiau tautiškų žalių žmogeliukų – vaikų gynėjai lietuviai taip pat mėgsta karines uniformas. Kita vertus, ar gali būti geresnė auka ant patriotizmo aukuro už vaiką? Žiūrėk, dar ir partiją įsteigs, juk rinkimai ne taip ir toli.
Manau, kad tuos gynėjus įkvėps ir Pascalio Laugier filmas „Aukštas žmogus“ (TV3, šįvakar, vasario 6 d. 23.35). Filmo herojė Džulija (Jessica Biel) gyvena miestelyje, kur nuolat dingsta vaikai. Iš pradžių ji netiki legendomis apie tai, kad juos išsiveda „aukštas vyras“, bet kai dingsta Džulijos sūnus, moteriai lieka tik išsiaiškinti, kas tas vyras ir kur dingę vaikai.
