Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kažkodėl laimingi žmonės laikomi idiotais. Bet tai netiesa. Geriausias įrodymas – Joelio ir Ethano Coenų 1998 m. filmas „Didysis Lebovskis“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.). Pagrindinis veikėjas (Jeff Bridgess) yra laimingas, nes gali žaisti boulingą ir gerti stiprokus gėrimus. Jis turi ištikimų draugų, su kuriais apie viską pasikalba. Tik jo laimę sudrumsčia gangsteriai: jie supainioja veikėją su bendrapavardžiu – šlykščiu milijonieriumi, kurio gražuolę žmoną pavogė dėl išpirkos.

Coenai sako, kad jų filmą įkvėpė 1939 m. parašytas Raymondo Chandlerio „Didysis miegas“. Iš vieno juodojo romano pradininkų jie pasiskolino ir mintį, esą siužetas reikalingas tik tam, kad galėtum vesti personažus. Jų Coenų filme daug ir kiekvienas „savotiškas“ – čia knibždėte knibžda įvairiausių atmainų keistuolių, priklausančių įvairioms subkultūroms. Gal todėl patys amerikiečiai (žinoma, šiek tiek įsižeidę, nes Coenų humoras jiems įtartinas) rašė, kad filmas – tikra Amerikos kičo enciklopedija. Coenai pabrėžia, kad tokių tipų nepamatysi Niujorke, kur jie gyvena, tik Los Andžele.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).

1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.

Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Elios Kazano filmą „Krantinėje“ (1954), kurį šeštadienį (11 d. 21 val.) parodys LRT Kultūra, rasite tarp geriausių dešimties visų laikų JAV filmų, jis pelnė aštuonis „Oskarus“, sukėlė audringas diskusijas. Filmas iki šiol ir žavi, ir erzina tuos, kuriems kine nepriimtinas joks metaforiškas moralitė. Nespalvotas, perkeliantis į Niujorko dokus, kurių darbininkai nepatenkinti savo profsąjungų vadais – korumpuotais nusikaltėliais, filmas gal primintų seną dokumentiką, jei ne pagrindinį vaidmenį suvaidinęs ir po kito Kazano filmo „Geismų tramvajus“ (1951) žvaigžde tapęs Marlonas Brando. (Beje, iš pradžių buvo planuota pagrindinį vaidmenį atiduoti Frankui Sinatrai.)

Brando vaidina buvusį boksininką, prižiūrintį tvarką dokuose. Teris – subtilus, žiaurus, nuoširdus, jautrus, piktas. Tai sudėtingas personažas, kurį Brando kuria sekdamas geriausiomis (beje, taip pat Kazano iš dalies išugdytomis) „Actor’s Studio“ tradicijomis. Profsąjungoms dirba ir Terio vyresnysis brolis, kadaise studijavęs teisę. Teris įpainiojamas į dokininko nužudymą, tačiau nuspėjamą įvykių eigą sugriauna nužudytojo sesuo Edė (Eva Marie Saint), kuri prašo jo padėti išaiškinti nusikaltimą. Kazanas rodo, kaip Teris pradeda keistis, suvokti solidarumą su kitais, savo meilę Edei.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas senas pažįstamas vadina brolius Joelį ir Ethaną Coenus iškiliausiais pasaulinės kultūros mizantropais ir tvirtina, kad geriausias to įrodymas – jų „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Esą broliai filme pasityčiojo iš mitologizuoto JAV 7-ojo dešimtmečio, jo muzikos, bitnikų, intelektualų, kitų bohemos veikėjų ir net katinų. Žinoma, galima traktuoti ir taip. Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors ir turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Matydamas per filmų premjeras prie įvairių „sienelių“ įamžintus laimingus ir neskoningus lietuvius, dažnai pasijuntu žmogumi iš praeities ir kažkodėl prisimenu būtent Liuviną Deivisą.

Jis neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam nereikia. Filmas prasideda Liuvinui (Oscar Isaac) pajutus, kad prisilietė prie dugno. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris ir draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gerą savaitę žiūrėjome lietuvišką serialą apie miegančią provincijos gražuolę, kuri netikėtai atsibudo Seime, ir jos turtingą globėją. Šis serialas dar kartą įrodė, kad nemokame kalbėtis ir susikalbėti, kad Seime dialogas neįmanomas, kad skelbdami negrabius pranešimus lietuviai praranda daug gyvenimo malonumų ir nesupranta: žodis gali būti vaistas nuo melo, vienatvės, ligos, skausmo ar net beprotybės. Apie tai ir Pedro Almodovaro filmas „Pasikalbėk su ja“ (2002), kurį, sakyčiau, laiku primins LRT Kultūra (vasario 2 d. 21 val.). Šiame filme Almodovaras bando įrodyti, kad: 1) monologas autizmo akivaizdoje gali tapti dialogo forma, 2) tylėjimas gali išreikšti iškalbingą kūną, 3) kinas sugeba idealiai suvienyti žmones, 4) žodžiais perpasakotas filmas sustabdo laiką ir tampa pasakotojo bei tos, kuri jo klausosi, gyvenimo dalimi. Kartu tai pasakojimas apie vyrišką draugystę, kaltę, mirtį ir apie tai, kaip ilgai gyja meilės žaizdos. Almodovaras rodo vyrus, kurie kalbasi su galinčiais juos išgirsti, bet labiausiai su tais, kurie išgirsti negali. Jei pamiršote siužetą, priminsiu, kad filmo herojai – slaugas Beninjo ir rašytojas Markas – myli moteris, patekusias į komą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

... Paryžius, 1791-ųjų birželis. Rašytojas, revoliucionierius ir libertinas Nicolas Edme Restifas de la Bretonne’as gilią naktį pastebi, kad iš karaliaus rūmų išvažiuoja paslaptinga karieta. Suintriguotas ir padedamas Giacomo Casanovos, pradeda ją sekti. Paaiškėja, kad karieta vejasi kitą, kurioje sėdi karališkosios šeimos nariai, bandantys pabėgti nuo revoliucijos. Deja, atvykę į Vareną birželio 22 d. naktį Liudvikas XVI ir karalienė bus suimti.

Filmą „Vareno naktis“ („LRT Kultūra“, 21 d. 21 val.) 1982-aisiais sukūrė italų režisierius Ettore Scola, jame vaidino kino ir teatro garsenybės, jau įrašytos į kino istoriją. Tai – Jeanas Louis Barrault, Marcello Mastroianni, Hanna Schygulla, Harvey’is Keitelis (jis įkūnija trečią šio filmo rašytoją amerikietį Thomasą Paine’ą), Jeanas-Claude’as Brialy, Andrea Ferreol, Laura Betti, Danielis Gelinas, Jeanas Louis Trintignant’as, Michelis Piccoli.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.