Džokeris daug arčiau

Paskutinio šiemet „Kino“ įžangoje redaktorė Santa Lingevičiūtė džiaugiasi autorių atsakymais į kalėdinį klausimą, kuris šįkart buvo apie labiausiai patikusią filmo sceną ir dar kartą patvirtino žinomą tiesą, kokie mes visi skirtingi. Anketos atsakymai praveria duris į kino kritikų virtuvę ir kartu paskatina prisiminti vieną ar kitą seną filmą. Bet ne vienas „Kino“ tekstas skirtas naujiems, į festivalių orbitas patekusiems filmams, kuriuos, tikiuosi, netrukus pamatysime ir Lietuvoje. Mantė Valiūnaitė rašo apie tarptautinį Busano kino festivalį, kuriame šiemet buvo paminėtas Korėjos kino šimtmetis, Ilona Vitkauskaitė – apie Talino „Juodosiose naktyse“ rodytą konkursinę trijų Baltijos šalių filmų programą, kurios nugalėtoju tapo Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“, Neringa Kažukauskaitė – apie Strasbūre vykusią LUX apdovanojimų ceremoniją: Europos Parlamentas daug dėmesio skiria kinui, nes dabar mūsų žemyną, regis, vienija tik iš visų jo kampelių sklindantys vaizdai. 

Patinka tai ar ne, bet dažniausiai aptariamas šių metų filmas – Toddo Phillipso „Džokeris“. Ta proga Izolda Keidošiūtė rubrikoje „Iš arčiau“ prisimena ekranines Džokerio metamofrozes – nuo komikso kūrėjus įkvėpusio Paulo Leni filmo „Žmogus, kuris juokėsi“ (1928) iki Joaquino Phoenixo sukurto nevykėlio klouno. Skaitydamas „Kenčiantieji dėl kasdienio pažeminimo ir skurdo užsideda klounų kaukes ir išreiškia savo įsiūtį prieš politinį elitą ir ekonominę sanklodą“, iškart prisiminiau Vilniaus universiteto rektorių, Vinco Kudirkos aikštėje dalijantį „feikinius“ diplomus. Džokeris daug arčiau mūsų, nei manome. Živilė Pipinytė „Iš arčiau“ pristato rusų aktorę Anną Michalkovą. Pasak autorės, „ji dažnai vaidina šiuolaikines rusų moteris, kurias visi kažkodėl vadina paprastomis, bet už kurių slypi ir atpažįstamos, ir neįtikėtinos istorijos“.

Daug vietos skirta lietuviškoms premjeroms. Ilona Vitkauskaitė recenzuoja Šarūno Barto filmą „Sutemose“ ir konstatuoja, kad „Bartas ne tik dar kartą įrodo savo meistrystę, bet ir per istorinio laikotarpio rekonstrukciją pasiūlo kritišką žvilgsnį į kolektyvinę istorinę atmintį, jos polinkį sakralizuoti, heroizuoti, praeitį vertinti per dabarties konjunktūros prizmę“. Regis, tuo ir užsiėmė „Scanoramoje“ pristatytas Vytautas V. Landsbergis filme „Vanago portretas“, kurį recenzuoja Lingevičiūtė. Pasak jos, „V.V. Landsbergis Vanago prisiminimus panaudojo labai selektyviai. Dominuoja tik mintys apie dorovingumą, tyrą meilę ir atsidavimą, jos montuojamos su krikščioniška ikonografija: maldaknyge, bažnyčia, kryžiais, rūpintojėliais. Visa tai nepadeda susidaryti Vanago, kaip žmogaus, vaizdinio, veikiau atrodo tarsi būtų kuriamas lietuviškas Kristus.“ Užtat Rūtai Birštonaitei labai patiko Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“. Ji negaili filmui liaupsių: „Partenoną“ žiūrėjau kaip kūrinį, gimusį iš būsenos, kuri apima nusileidus sutemoms, išėjus į svetimą naktinį miestą, gyvenantį savo nesuprantamą gyvenimą, kur žmonės prieblandoje virsta neryškiais siluetais, kur ir pats gali įgauti naują tapatybę, ir niekas nesupras, ar ji tikra, ar suklastota.“ Elena Jasiūnaitė aptaria dar viena lietuvišką „Scanoramos“ premjerą – Akvilės Gelažiūtės „Neregėtą Europą“, Ieva Tumanovičiūtė – festivalio konkursinėje programoje pristatytus lietuviškus trumpo metražo filmus, Aivaras Žukauskas – bendros olandų ir lietuvių gamybos filmą, Sergejaus Loznicos „Valstybines laidotuves“. Brigita Kulbytė kalbino režisūros srityje debiutuojantį filosofą Nerijų Milerių, kuris užbaigė Audriaus Mackevičiaus dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“. Šis filmas triumfavo Tarptautiniame Leipcigo kino festivalyje – buvo įvertintas pagrindiniu „Auksinio balandžio“ prizu, tarpreliginės žiuri ir FIPRESCi prizais. Jo premjera Lietuvoje numatoma pavasarį.

Kino teatrų repertuaro premjeras recenzuoja Ramūnas Pronckus („Le Manas ’66. Plento karaliai“), Laura Šimkutė („Auksinė pirštinė“), Dominykas Niaura („Daktaras Miegas“). Kino istorijose Pipinytė rašo apie pirmąją Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą moterį – pamirštą Juliją Solncevą (beje, antrąja po pusšimčio metų tapo Sofia Coppola).

Laikas kartais krečia keistus pokštus. Jų (tik malonių) ir linkiu „Kino“ skaitytojams.

Jūsų – Jonas Ūbis