7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Repeticija tęsiasi

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 13 (1334), 2020-04-03
Kinas
„Aukštuomenės klubas“
„Aukštuomenės klubas“

Sėdžiu namie, daug skaitau ir stebiuosi lietuviais, ypač jaunaisiais. Vos pajutę pirmuosius slogos požymius, jie pradeda šturmuoti ligonines ir pasijunta įžeisti, nesulaukę, jų manymu, reikiamo dėmesio. Tada puola skųstis žiniasklaidai, pradeda aprašinėti savo „kančių kelius“. Nežinau, kam tai įdomu, nebent tokiems pat susireikšminusiems lietuvių šou verslo atstovams, kurių, pasirodo, pas mus neįtikėtinai daug. Panašių vaikinų ir merginų karantino laikais padaugėjo ir mano televizoriuje, mat atsirado kažkokia „Delfi“ televizija, kurios lygis primena kaimo kultūros namų televizijos mėgėjų būrelį. Ši televizija kalbina, antropologiniu požiūriu, gal ir įdomią fauną, bet palikime tai analizuoti šviesesnių laikų medijų kritikams.

 

Tačiau labiausiai dėmesio trokšta politikai, kurių galiojimo laikas, sakyčiau, jau pasibaigęs. Jie naudojasi kiekviena proga įgelti valdantiesiems. Viena jų net prisiminė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais populiarius juokelius apie asilus. Liaudies tribūno pozą vėl prisiminė ir rašytojos Ingos Valinskienės bendraautoris Andrius Tapinas, ir daug konservatorių, ir net „Dviračio žinių“ mėgstamas personažas Malinauskas. Visi jie negali gyventi be žiniasklaidos dėmesio, bet aš savo prizą skirčiau tautiečiui, kuris kovo 11 d. išskrido į Meksikos kurortą, o kovo 27 d. jį kalbinančiam INFO TV vedėjui iš ten pat jautriai kalbėjo apie troškimą grįžti į mylimą tėvynę. Puiku, kai Meksikos kurortas sužadina tėvynės ilgesį. Paguodos prizas atitektų iš užsienio grįžusiems joniškiečiams, kurie karantiną iškeitė į apsilankymą Palangos bažnyčioje ir pobūvį Atostogų parke. Štai kur tikri lietuviai! Ir krikščionys, ir ilsėtis moka. Tik imk ir kurk filmus apie patriotinio katalikiško poilsio ypatybes.

 

Kol tokių nėra, teks tenkintis kino klasikais. Pavyzdžiui, Woody Allenu. Jo filmą „Aukštuomenės klubas“, kuris 2016 m. atidarė Kanų kino festivalį, šeštadienį (4 d. 22.30) parodys TV3. Tai pasakojimas apie Bobį (Jesse Eisenberg) iš Niujorko, kuris 4-ajame dešimtmetyje atvyksta į Holivudą, pas dėdę Filą (Steve Carell), ir tikisi padaryti karjerą. Los Andžele jis įsimyli, patenka į aukštuomenės gyvenimo sūkurį ir patiria tai, ką įvardija niekad iš mados neišeinantis žodis Zeitgeist. Dėdė – garsus aktorių agentas, bet sūnėnui jis neturi laiko, todėl paprašo juo pasirūpinti savo sekretorę Veroniką (Kirsten Stewart).

 

Trumpai tariant, štai jums ir meilės trikampis. Tačiau tai tik siužeto užuomazga, Allenui jos reikia, kad pasakojimas apie likimo posūkius, žiaurumą sau ir artimiesiems bei nepastovią meilę taptų ironiška, bet kartu filosofine parabole apie šeimą. „Aukštuomenės klubas“ savaip nostalgiškas filmas, ypač dabar, kai televizoriuje vis šmėkščioja tuščių Niujorko ir Los Andželo gatvių vaizdai. Tą nostalgiją sustiprina Vittorio Storaro nufilmuoti kadrai (beje, šis filmas – pirmasis, kurį jis filmavo skaitmenine kamera). Jie neapsakomai gražūs, bet kartu melancholiški.

 

Ne vieno kino kūrėjo iki šiol prisimenamas lenkų psichologas Antonis Kępinskis knygoje „Melancholija“ yra parašęs, kad kasdieniame gyvenime dažnai praktikuojame vieną jos atmainą, kurią jis vadina malonumu niurzgėti. Šie „maži liūdesiukai“ kartais turi mazochizmo atspalvį, bet kartais atlieka ir katarsio vaidmenį – išlaisvina nuo kančios, slopinamų emocijų, minčių ar fantazijų. Allenas tai puikiai supranta, gal todėl jo filmai, dažnai primenantys ironiškus seno niurgzlio monologus, visada turi terapinį poveikį.

 

Su Holivudu siejasi ir Paulo McGuigano („Viktoras Frankenšteinas“, serialas „Šerlokas“) filmas „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (TV1, 5 d. 21 val.). Jo pagrindas – Peterio Turnerio prisiminimai apie romaną su daug vyresne Gloria Grahame, „Oskaro“ už antraplanį vaidmenį savininke, kuri, palikusi Holivudą, vaidino teatre. Iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis romanas tapo nuoširdžia draugyste. 1981-ųjų rugsėjį jau sunkiai serganti Grahame atsisakė medikų pagalbos, paskambino Turneriui ir atsidūrė jo ekscentriškos šeimos namuose. Turneriai bandė praskaidrinti paskutines Grahame gyvenimo dienas. McGuiganas filme jautriai ir su humoru pasakoja šios poros meilės istoriją. Vaidina daug gerų aktorių, tačiau svarbiausia, žinoma, yra Grahame įkūnijusi Annette Bening.

 

Beje, su Grahame (1923–1981), kuri geriausius vaidmenis sukūrė film noir filmuose ir buvo viena žaviausių pokario fatališkų moterų, siejamas ne vienas skandalas. Visi sakydavo, kad su ja sunku dirbti. Grahame buvo ištekėjusi keturis kartus. Ketvirtas aktorės vyras Anthony Ray’us buvo jos antrojo vyro – kultinio filmo „Maištininkas be priežasties“ režisieriaus Nicholaso Ray’aus – sūnus. Su keturiolikmečiu Anthony aktorę užklupo jos trečias vyras. Tačiau būtent ketvirtoji santuoka ir buvo tvirčiausia. Holivude Grahame karjera ėmė gesti po 1955 m., kai ji suvaidino Fredo Zinnemanno miuzikle „Oklahoma!“. Po nesėkmingos plastinės operacijos Grahame buvo paralyžiuotos lūpos, bet ji sugebėjo grįžti į sceną.

 

Šeimos dramas skandinavų režisieriai dažnai rodo su gera doze ironijos. Danų režisieriaus Anderso Thomo Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai(LRT, šįvakar, 3 d. 00.20, „LRT Plius“, 5 d. 01.40) herojai – du broliai Elijas ir Gabrielis. Jie labai skirtingi. Gabrielis (David Dencik) yra universiteto profesorius, rašantis knygas apie gyvenimo prasmę, o Elijui (Mads Mikkelsen) labiausiai pasaulyje rūpi moterys, kurioms, jis, beje, nesukelia entuziazmo. Mirus tėvui (atkreipkite dėmesį į jo pavardę) broliai randa vaizdajuostę, iš kurios sužino, kad biologinis jų tėvas gyvena saloje. Išvykę jo ieškoti, Elijas ir Gabrielis sutiks dar tris savo brolius. „Vyrai ir viščiukai“, regis, verčia susimąstyti, ar visada reikia ieškoti savo šaknų.

 

Norvegų režisierius Hansas Petteris Molandas Lietuvoje mėgstamas. Jo filmus ne kartą rodė „Scanorama“, vieną naujausių „Vogti arklius“ – pernai rudenį. Man patinka Molando „Metų pilietis“ (2014) – tragikomiškas pasakojimas apie sniego valytuvo vairuotoją, kuris žiauriai keršija narkotikų prekeiviams už sūnaus nužudymą. TV3 (5 d. 21.30) parodys paties režisieriaus sukurtą amerikietišką „Metų piliečio“ perdirbinį „Šaltas kraujas“ (2019), kuriame vietoj Stellano Skasgårdo pagrindinį vaidmenį atliks Liamas Neesonas.

 

Šiek tiek nustebino „LRT Plius“ pasirinkimas „Elito kine“ (9 d. 21.30) rodyti vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmą „Bėgam iš Berlyno“ (2016). Akinas – tikrai geras režisierius, bet filmas skirtas paaugliams. Jo herojus – keturiolikmetis Maikas, kuris nuoširdžiai tiki, kad yra visiškas nevykėlis, mat jo vienintelio iš klasės į savo gimtadienį nepakvietė pati gražiausia mergaitė Tatjana. Be to, ir nesimpatišką naujoką neištariama Čičarovo pavarde pasodino šalia Maiko. Du nevykėliai viename suole – to jau per daug. Bet Čičarovas savęs nevykėliu nelaiko ir vieną dieną pasirodęs prie Maiko namų pasiūlo senutėle „Niva“ važiuoti pas jo senelį į Transilvaniją, bet prieš tai užsukti pas Tatjaną. Taip prasideda šis kelio filmas, sukurtas pagal visas young adult story taisykles.

 

Apie knygas ir filmus, dabar rašomus ir kuriamus specialiai paaugliams, esu prastos nuomonės. Manau, kad jie trukdo laiku subręsti ir skatina infantilumą, kuris gali likti visam gyvenimui. Bet Akino filmas ragina prisiminti vaikystę, kai svajonės apie pabėgimą buvo pačios šviesiausios.

 

Dabar pabėgti sunku net į kitą miesto galą, o intelektualai vis dažniau diskutuoja, ar koronavirusas neatneš mums autoritarizmo. Štai Łukaszas Pawłowskis savo feljetone šią savaitę teigia, kad pasaulyje dabar vyksta ne tik karas su virusu, bet ir kova už naraciją, t.y. už tai, kas ir kaip paaiškins žmonėms, kas iš tikrųjų vyksta: „Patekome į krizę, kokios dauguma turtingame pasaulyje gyvenančių žmonių niekad nebuvo patyrę. Todėl mūšis dėl galimybės paaiškinti šios krizės priežastis ir eigą turi globalų pobūdį.“ Deja, iš savo patirties žinau, kad visus atsakymus paprastai turi tik autoritariniai ar totalitariniai režimai.

 

Todėl neįtikėtinai aktualus tampa genialiojo Federico Fellini filmas „Orkestro repeticija“ („LRT Plius“, šįvakar, 3 d. 21.30). Tai įtaigi politinių kataklizmų, vedančių į pasaulio pabaigą, metafora. Senoje bažnyčioje, kurioje gera akustika, vyksta simfoninio orkestro repeticija. Ją Fellini filmuoja kaip dokumentinį reportažą. Čia ir pokalbiai su muzikantais, ir jų elgesio detalės. Kiekvienas muzikantas nori atskleisti savo individualybę, parodyti, kad orkestre jis yra svarbiausias. Tačiau jiems visiems reikia paklusti reikliam dirigentui (Balduin Baas), kitaip harmonijos nebus. Retkarčiais už bažnyčios sienų pasigirsta keistas garsas, o taiki repeticijos eiga pamažu tampa vis dramatiškesnė, įtampa tarp muzikantų ir dirigento didėja... Net keista, kaip tiksliai 1978 m. sukurtas filmas perteikia XXI a. pradžios laiko dvasią. Nejaugi niekas nesikeičia?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Aukštuomenės klubas“
„Aukštuomenės klubas“
„Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“
„Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“
„Vyrai ir viščiukai“
„Vyrai ir viščiukai“
„Šaltas kraujas“
„Šaltas kraujas“
„Orkestro repeticija“
„Orkestro repeticija“