Kinas
Dienraštyje, kurį kasdien skaitau internete, perskaičiau pokalbį su psichologu apie tai, kaip valdyti stresą, atsiradusį dėl priverstinio nieko neveikimo. Psichologo išvada paprasta: „Viena tikrai nekelia abejonių: atostogos žmonijai bus į naudą.“
Žinau, kad staiga lyg iš dangaus nukritęs laisvalaikis skatina kurti įvairiausius planus. Iškart pagalvojau, kad pagaliau ramiai pasižiūrėsiu visą „Černobylį“, kolegos internete randa įvairių filmų sąrašų, tik ar to reikia? Vieną aktyvią veiklą iškart keisti kita? Kokia prasmė? Manau, kad svarbesnė yra galimybė pagaliau bent iš dalies įgyvendinti pastaraisiais metais reklamuojamą svajonę apie „lėtą gyvenimą“. Todėl ir nesiūlau sąrašų, tik tradicines rekomendacijas, į ką atkreipti dėmesį artimiausios savaitės televizijos programoje.
„LRT Plius“ (26 d. 21.33) rodo Nanni Moretti filmą „Mano mama“. Tai vienas tų retų filmų, kai režisierius atsiveria žiūrovui, nesigrožėdamas savimi ir nesiekdamas jo nustebinti, šokiruoti ar pamokyti. Jis kalbasi su žiūrovu kaip su sau lygiu. Filmo herojė – režisierė Margarita (Margherita Buy). Ji kuria filmą, su kuriuo sieja daug vilčių: filmuojasi net Holivudo aktorius (John Turturro), kuris, beje, negali įsiminti teksto. Filmas angažuotas – jis apie darbininkų konfliktą su fabriko direktoriumi.
Bet Margarita jaučia, kad nesusidoroja su filmu, negali jo susieti su savo gyvenimu, kuris ima sprūsti iš po kojų: ji skiriasi su partneriu, nesutaria su dukterimi, o visoje toje sumaištyje tyliai ligoninėje miršta Margaritos mama (Giulia Lazzarini) – sąmojinga ir išmintinga lotynų kalbos mokytoja. Vienintelis Margaritos sąjungininkas – jos brolis, kurį suvaidino pats režisierius. Margarita net nustemba, kad mamos gyvenime būta tiek daug dalykų, apie kuriuos ji net nežinojo...
Režisieriaus mama Agata Apicelli mirė jam filmuojant „Turime popiežių!“. Moretti neslepia, kad Margaritos motina primena jo mamą: ji taip pat dėstė lotynų kalbą, filme aktorė vilki jos drabužius. Moretti – išskirtinė asmenybė net asmenybių vis dar nestokojančiame italų kine. Jis yra kairysis, kritikuojantis kairiuosius. Angažuotas žmogus, aktyviai dalyvavęs prieš premjerą Silvio Berlusconi nukreiptame politiniame judėjime „Girotondi“. Tikras sinefilas, kurio filmuose daug nuorodų ar filmų citatų. Filme „Mano mama“ jis cituoja Federico Fellini ir Stanley Kubricką. Ypač įsimena „81/2“ finalą primenanti sapno scena, kai begalinėje eilėje į kiną stovi visi – motina, brolis ir pati Margarita, jauna ir nepatenkinta.
Ateistas Moretti 2011 m. sukūrė vieną įžvalgiausių filmų apie Vatikaną „Turime popiežių!“ – fantaziją apie naujai išrinktą popiežių, kuris Bažnyčios teatre mato tik melą ir jaučiasi prieš jį bejėgis. Kita vertus, Moretti filmų herojai dažnai jaučiasi bejėgiai, bet būtent iš to bejėgiškumo ir gimsta kažkas autentiška, nauja suvokimo ir susikalbėjimo galimybė. Gal todėl net niūrios režisieriaus komedijos visada palieka vietos vilčiai.
Amžinai nepatenkintą režisierę likimas pastato prieš situaciją, kai nieko negalima pakeisti. Motina nepasveiks, o filmas nebus geresnis nei yra. Egzistuoja neperžengiamos ribos ir su tuo reikia susitaikyti. Moretti tarsi sako, kad suvokimas, jog problemų negalima išspręsti, neturi mūsų žlugdyti. Filme „Turime popiežių!“ iš pradžių nuskambėjęs popiežiaus nevilties riksmas finale tampa solidarumo su žmonėmis gestu. Panašiai iš filme „Mano mama“: išeidama motina palieka kažką svarbaus. Man regis, filmas atliepia dabartinę nuotaiką, kai jaučiame, kad tam tikros sąvokos ar idėjos išsisemia, traukiasi į praeitį, kai jaučiame savo ribas, o prieš akis atsiveria nežinomybė. Tačiau Moretti autoironija veikia kaip balzamas, įkvepia jo nuoširdumas, sugebėjimas jungti realizmą, poeziją ir nerimo kupinas vizijas, rasti pusiausvyrą tarp liūdesio, tragizmo ir humoro.
Kituose šios savaitės filmuose distancija ir pusiausvyra jau nebus tokios akivaizdžios. Matto Browno filme „Žmogus, pažinęs begalybę“ (LRT, 22 d. 00.10) pasakojama apie savamokslį matematikos genijų Srinivasą Ramanujaną (Dev Patel), kuris 1913 m. skursta Madrase. Jis išsiunčia savo matematikos teorijas britų mokslininkams. Nepaisydamas kolegų skepsio profesorius Hardis (Jeremy Irons) pakviečia indą į Angliją. Tradicijas saugančiame Kembridže jaunasis matematikas susidurs ne tik su profesiniais, bet ir su rasiniais prietarais.
Matyt, pastebėjote, kad britai mėgsta kurti filmus apie socialinius prietarus. Jimo O’Hanlono filme „Šimtas gatvių“ (TV1, 22 d. 21 val.) Londono gatvėse rutuliojasi keturios istorijos. Jų veikėjų iš skirtingų visuomenės sluoksnių likimai susikirs svarbių permainų akivaizdoje.
Tradicinių filmų herojų visada laukia išbandymai. Peterio Hedgeso „Benas grįžo į namus“ (TV3, 21 d. 21 val.) – iš tokių. Jo herojė – Julios Roberts suvaidinta motina, kurios sūnus narkomanas Kalėdų išvakarėse pabėgo iš reabilitacijos centro. Motina žino, kad iš Beno galima laukti tik bėdų, bet ji turi 24 valandas jam apsaugoti. Tik kiek toli galime nueiti, kad apsaugotume tuos, kuriuos mylime?
Ko gero, sudėtingiausią atsakymą į šį klausimą pateikia dokumentinis bendros latvių, estų, vokiečių ir čekų gamybos Jaako Kilmi ir Gunčio Grūbės filmas „Mano tėvas – šnipas“ („LRT Plius“, 26 d. 01.10). Jo herojė filologė ir vertėja Ieva Lešinska-Geiberė pasakoja apie savo tėvą Imantą Lešinskį. Jis buvo KGB šnipas, dirbo diplomatu JT Niujorke, vėliau tapo dvigubu agentu ir dirbo CŽV. 1978 m. atostogų pas tėvą iš Latvijos atvykusi studentė Ieva nežinojo, kad ši kelionė apvers aukštyn kojom jos gyvenimą ir įvels į nešvarius šnipų žaidimus. Tėvas pasako, kad jis ir jo žmona Rasma atsidūrė ties demaskavimo riba. Jis pasiūlo dukteriai dvi išeitis: sėsti į taksi, vykti į SSRS ambasadą ir pranešti apie tėvo išdavystę arba likti su juo ir niekad nebepamatyti motinos ir Latvijos.
