7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nebandęs griauti pasaulio

In memoriam Anatolijui Šenderovui (1945–2019)

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 13 (1292), 2019-03-29
Muzika
Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.

...Paskutinį kartą su Anatolijumi Šenderovu taip ilgai – tris valandas – telefonu kalbėjome vasario 26-osios vakarą. Apie gyvenimą, kūrybą ir pasaulį. Mintys apie tai, kas rūpi, kuo gyvena, ryškiausių jo kūrybinio kelio etapų prisiminimai, teikė jam jėgų. „Aš niekuomet nebandžiau griauti pasaulio. Man svarbus grožis, meilė, tai, kas tikra ir amžina. Nelaikau savęs kūrėju, nes kūrėjas yra tik Dievas. Aš tiesiog negriaunu pasaulio. (...) Nors netikiu Dievu, giliai tikiu dievišku pradu – žmogaus, kultūros, meno ir pasaulio. Dėl tos šviesiosios pusės mano muzika žmonėms artima, nes jie atpažįsta gyvenimą“, – mintys liejosi, tarsi nujaučiant, jog taip ilgai kalbamės paskutinį kartą. Lygiai po mėnesio, kovo 26-ąją, sužinojome, kad Anatolijaus Šenderovo nebėra... Vienas talentingiausių ir ryškiausių Lietuvos kompozitorių paliko daugybę dar neįgyvendintų kūrybinių sumanymų, o jo netektis yra itin skaudus praradimas ne vien mūsų šalies, bet ir pasaulio muzikinei kultūrai. A. Šenderovo muzika mėgstama atlikėjų, pelno klausytojų simpatijas įvairių žemynų koncertų salėse, yra įvertinta ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso premija, aukščiausiais Lietuvos apdovanojimais kultūros srityje. Tačiau atsisveikinant su kompozitoriumi norisi prisiminti ne apdovanojimus, kad ir kokie jie reikšmingi, o jo kūrybos filosofiją ir ryškiausius darbus, įėjusius į Lietuvos muzikos istoriją.

 

A. Šenderovas buvo unikalus kompozitorius savo nuolat pulsuojančiu improvizaciniu muzikos pradu, požiūriu į autoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimo, nuolatinio muzikos gimimo čia ir dabar procesus. Pažymėtinas A. Šenderovo kūrybos įvairiapusiškumas – stambūs vokaliniai-instrumentiniai opusai, baletai, simfonijos, koncertai, kvartetai, muzika kino filmui ir teatro spektakliui, kamerinės kompozicijos nedidelės sudėties ansambliams ar solo instrumentams. Nepriklausomai nuo kūrinio žanro ir apimties, jo muzikai būdinga tvirta ir apgalvota dramaturgija, grįsta kontrastingų elementų derinimu, ryškios kulminacijos, puikus laiko pojūtis, gausūs aleatorikos ir sonorikos elementai, įdomi ir spalvinga instrumentuotė, tembriniai dialogai ir simboliškumas. Tarp geriausių A. Šenderovo kūrinių minėtinas vokalinių-simfoninių kūrinių triptikas biblinėmis temomis, už kurį kompozitorius pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997), Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“ (2002, dedikuotas ilgamečiam jo kūrybiniam partneriui David Geringui), kurio pagrindinėje temoje išsiskleidžia daugybė būties aspektų – žinojimas, klausimai, abejonės, nusivylimas, visiška nežinia, svajonė; Styginių kvartetas Nr. 3 (2015), itin subtiliai atskleidžiantis amžinai rūpimus, skausmingus būties klausimus, kurį po premjeros šviesaus atminimo Saulius Sondeckis sugretino su didžiųjų kvarteto meistrų – Johanneso Brahmso, Piotro Čaikovskio, Bélos Bartóko – kūriniais. Vienas paskutinių A. Šenderovo kūrinių – neįprasto šiuolaikinei muzikai žanro Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui (2017) – įkūnija esmines klasikinio koncerto žanro savybes: koncertiškumą, virtuoziškumą, dialogą tarp solisto (šiuo atveju smuiko, violončelės ir fortepijono) ir orkestro; kartu tai dabartinio laiko, kupino nerimastingumo ir įtampos, atspindys. Kaip ir Kvartete Nr. 3, A. Šenderovas atsigręžia į esminius būties klausimus – nesustabdomą laiko tėkmę, konfliktą tarp darnos ir chaoso. 2020 m. kompozitorius planavo naują šio kūrinio versiją bajanui, smuikui, violončelei ir simfoniniam orkestrui...

 

Bene lietuviškiausias A. Šenderovo kūrinys – miniatiūrų ciklas „Keturi Sigito Gedos eilėraščiai“ balsui ir styginių kvartetui (1978) – atskleidžia ypatingą kompozitoriaus jautrumą poetiniam žodžiui, panteistinei pasaulėvokai ir fenomenalią lietuviškos dvasios pajautą. Tai savotiškai paradoksalu, mat A. Šenderovas iki vėlyvos paauglystės išvis nemokėjo lietuvių kalbos (gimė Rusijoje, į Lietuvą gyventi šeima atvyko, kai Anatolijui buvo vieneri, šeimoje bendravo rusiškai). „Kai kurių Gedos naudojamų žodžių net nesupratau, bet jaučiau archajiškumo aromatą, man artimas tų žodžių skambėjimas“, – sakė kompozitorius. Gedos poezija įkvėpė jį pasitelkti aleatorikos principą, linearinį mąstymą, kas vėliau buvo itin išplėtota jo kūryboje po 1990-ųjų.

 

Itin svarbi A. Šenderovo kūryboje buvo žydų kultūros tema, archajiški muzikiniai jos klodai kompozitoriui atsivėrė pirmose kelionėse į Izraelį (1989). Šią temą atskleisti stengėsi įvairiomis priemonėmis, pasitelkdamas jam artimą, nuo pačios temos nepriklausantį komponavimo būdą. A. Šenderovas nesutiko būti vadinamas „žydų kompozitoriumi“, nenorėjo apriboti jo kūrybą tautiškumo rėmais. Teigė: „Esu Lietuvos kompozitorius, kuriam žydų kultūros tema labai svarbi.“ Ši tema natūraliai ir išjaustai išsiskleidė spalvingais, aukščiausio meistriškumo kūriniais – vien ko vertas „Simeni kahotam a libeha“ sopranui, bosui, mušamiesiems ir simfoniniam orkestrui „Giesmių giesmės“ tekstais (1992), kurio gimimas sulaukė pačių aukščiausių muzikos kritikų vertinimų ir atnešė proveržį iš sovietinės okupacijos ką tik išsilaisvinusios Lietuvos kultūrinės atminties srityje. Prisiminkime, koks reikšmingas ritualinio rago šofaro skambesys ir kantoriaus giesmė kūrinyje „Šma Israel“ kantoriui, berniukų ir vyrų chorams bei simfoniniam orkestrui (1997), ženklinanti stabilią dieviškąją dimensiją (pasaulio negriovimas!) ir žydų tautos istorinę atmintį, giliausią ryšį su prigimtinėmis šaknimis. Teatrališkas ir spalvingas 7 dainų ciklas „Iš užmirštos knygos“ balsui ir kameriniam orkestrui atsigręžia į unikalios vertės XX a. pirmosios pusės vilniečio etnologo ir kantoriaus Abrahamo Bernšteino darbą: A. Šenderovas meniškai įprasmina autentiškas Vilniaus krašto žydų melodijas, užfiksuotas 1927 m. išleistame Bernšteino rinkinyje „Muzikališer pinkos“ („Muzikos metraštis“), prikeldamas jas gyvenimui kitu semantiniu lygmeniu.

 

Klausantis A. Šenderovo muzikos kyla įspūdis, kad ji gimusi labai lengvai, iš vientiso polėkio ir stiprios energijos. Tačiau kompozitorius žinojo, kokia yra geros idėjos gimimo kaina, kad geras motyvas, „blyksnis“, kaip pats vadino, kartais ateina po ilgo laukimo, kartais visiškai netikėtai, o tai ir yra didžioji kūrybos paslaptis. „Niekas nežino, iš kur tie ženklai, iš kur muzika. Ji keičiasi, muzika gyvena ne tik su žmogumi, bet ir su pačiu gyvenimu; jeigu ji tokia pati kaip vakar, ji prasta. Atėjo kita diena, žmogus pasikeitė, ir tos muzikos bei visos šitos kaitos sąveika yra gyvybė. Vieną dieną pateisini fortissimo, kitą dieną – tos pačios muzikos tylą. Ir taip turi būti. Ir vėl esi teisus.“

 

Idėja ir turinys A. Šenderovui visada buvo svarbiau už kompozicinę techniką ir išraiškos priemones. „Muzika turi apeliuoti į natūralius žmogaus jausmus ir emocijas, nepalikti klausytojo abejingo, priversti jį mąstyti ir pajusti tai, ko jis ne visada suranda realiam gyvenime.“ A. Šenderovas rašė atlikėjams ir klausytojams, visa širdimi buvo atsidavęs kūrybai ir muzikai. Jam buvo svarbi harmonija ir pozityvumas, tačiau A. Šenderovo muzika kupina kontrastų ir atspindi visą gyvenimo spalvų paletę. Kaip ne kartą yra minėjęs pats kompozitorius, gyvenime juoda ir balta spalvos dažnai eina kartu...

 

A. Šenderovas buvo labai reiklus sau ir kitiems, visuomet siekdavo aukščiausios kokybės, atsižvelgdavo į kiekvieną detalę, jam kūryboje nebuvo nereikšmingų smulkmenų; jis gyveno savo kūriniais, juos nuolat tobulindamas, pasiduodamas nuolatinei gyvenimo tėkmei ir kaitai. Ta nuolatinė kaita suglumindavo mažiau jį pažįstančius atlikėjus.

 

Tąkart vasarį Anatolijus kalbėjo: „Esu labai laimingas ir nugyvenau labai turiningą gyvenimą (...), visuomet dariau tai, ką norėjau ir kas man rūpėjo.“ O šiandien mums, dar liekantiems, labai skaudu, kad išėjo kūrėjas, turintis tiek daug idėjų ir sumanymų, be galo mylėjęs gyvenimą. Liko pradėti nauji kūriniai, nesutiktas ir kūrybiškai nepažymėtas 75-metis ir dar ne viena galima sukaktis, daugybė nepapasakotų istorijų, kurių, kaskart kalbantis, jis semdavo iš atminties klodų. Tačiau Anatolijaus Šenderovo siela ir gyvybingumas lieka jo muzikoje.

 

 

 

Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2009 m. A. Žižiūno nuotr.
Anatolijus Šenderovas ir David Geringas. 2005 m. M. Raškovskio nuotr.
Anatolijus Šenderovas ir David Geringas. 2005 m. M. Raškovskio nuotr.
Algimantas Peseckas, Juozas Domarkas, Anatolijus Šenderovas, Pavelas Giunteris ir Irena Milkevičiūtė. 2011 m. H. Milaševičiaus nuotr.
Algimantas Peseckas, Juozas Domarkas, Anatolijus Šenderovas, Pavelas Giunteris ir Irena Milkevičiūtė. 2011 m. H. Milaševičiaus nuotr.
Anatolijus Šenderovas su dukra Žaneta. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas su dukra Žaneta. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. 2012 m. D. Matvejevo nuotr.