Muzika
Su Lietuvoje gimusia ir augusia Izraelio dainininke Eva Ben-Zvi susitikome rudenį, kai ji po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos atvyko į Vilnių dalyvauti Tarptautinio Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkurso vertinimo komisijoje. Labai laukiau šio susitikimo – su Eva iki tol buvome bendravusios tik žinutėmis ir elektroniniais laiškais. O pirmą kartą ją pamačiau ir išgirdau 1995 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kai ji atliko soprano partiją Anatolijaus Šenderovo kūrinyje „Simeni kahotam al libeha“ („Prispauski prie širdies mane kaip antspaudą“). Tąkart ne tik pats kūrinys padarė nepaprastai stiprų įspūdį, bet ir ypatingai gražus, skaidrus Evos Ben-Zvi koloratūrinis sopranas, ugningas temperamentas, atsidavimas muzikos tėkmei – jokio panašaus atlikimo iki tol Lietuvoje man nebuvo tekę girdėti. Tuomet dar nežinojau, kad Eva Ben-Zvi, kaip ir aš, kaunietė, kad (atsitiktinumų nebūna!) kartu su mano tėveliu mokėsi toje pačioje „Aušros“ gimnazijos, kuri sovietmečiu vadinosi Komjaunimo vidurine mokykla, klasėje. Gegužės 7 d. Eva Ben-Zvi minėjo 75-metį. Jubiliejaus proga grįžtu prie mūsų pokalbio ir kviečiu žvilgtelėti į dainininkės gyvenimo ir kūrybinės veiklos akimirkas.
Gimėte Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų šeimoje pokario Kaune. Papasakokite apie savo šeimą. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Senelių pažinti neteko, jie neišgyveno per Holokaustą. Mano mama Mera Akermanaitė-Ermanienė kilusi iš Molėtų, iš rabinų šeimos. Visada namie ruošdavo šabo šventę, stalą dengdavo balta staltiese. Per Jom Kipurą (Atgailos, arba Išpirkimo, diena skirta asmeninei ir bendruomeninei atgailai – K. R.) visada pasninkaudavo. Ji buvo mados dizainerė, dirbo Žaliakalnyje veikusiame salone „Mada“. Mano tėtis Leiba Arjė Ermanas iš Obelių buvo moteriškų paltų siuvėjas.
Tėvams tai buvo antra santuoka. Pirmųjų šeimų jie neteko per Holokaustą. Mama iki karo buvo ištekėjusi, turėjo du vaikus, o tėtis – dukrą. Sunaikinus Kauno getą jie buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas: mama į Štuthofą, o tėtis – į Dachau. Mama išgyveno Štuthofe vien dėl to, kad buvo nepaprastai graži moteris didžiulėmis mėlynomis akimis. Kai ji basa, drebėdama eidavo per sniegą, vokietis, tai pamatęs, jai numesdavo paltą, kad apsirištų kojas.
Išgyvenę koncentracijos stovyklose jie grįžo į Kauną, tikėdamiesi susirasti artimuosius. Visa mamos šeima buvo sunaikinta. Tėčio dvi seserys išgyveno. Tėvai susitiko Kaune ir susituokė 1946 metais, aš gimiau 1947-aisiais. Man davė vardą Chaja, hebrajiškai tai reiškia „gyvenimas“. Tėvai niekuomet nekalbėjo apie Šoa (Holokaustą – K. R.). Jaučiau, kad šeimos praeitis buvo sudėtinga ir norėdavau ką nors sužinoti, bet man nieko nepasakojo.
Namie kalbėjome jidiš kalba, tėvai mokė mane dainuoti žydiškas dainas, bet su draugais bendraudavau lietuviškai. Vėliau pradėjau kalbėtis su žmonėmis, išgyvenusiais Kauno gete. Buvo žmonių, kurie pažinojo mano mamą. Sužinojau apie „Vaikų akciją“ gete, per kurią vaikus iki 12 metų atskyrė nuo šeimų ir išvežė sušaudyti.
Tėvai labai rūpinosi, kad būčiau gražiai apsirengusi, stilingai atrodyčiau ir kad tik manęs niekas nepavadintų „žydelka“. Aš klausdavau, kodėl „žydelka“ yra blogai, juk esu žydė: „Kaip norit, kad mane vadintų – lietuve?“ Kai pradėjau lankyti mokyklą ir kai dienyne skaitydavo pavardes – aš buvau Chaja Ermanaitė, – visi pradėdavo juoktis. Lietuvoje „chajka“ vadino dvejetą. Kad nesijuoktų, pasivadinau Raja. Kai išvažiavau į Izraelį ir tapau dainininke, pasivadinau Eva. Neatsitiktinai – juk Ieva ir Adomas yra gyvybės davėjai.
Aš buvau vienintelis vaikas, tėvai mane labai saugojo. Kai įstojau į konservatoriją Vilniuje, tėvai išnuomojo man butą su pianinu šalia konservatorijos, kad tik nereikėtų toli važinėti. To perdėto rūpesčio tuomet nesupratau. Dabar suprantu, kodėl mama man viską liepdavo valgyti su duona. Karo metais jiems visąlaik trūko duonos. Ir aš šiandien labiausiai mėgstu duoną.
Ar Jūsų tėvai buvo muzikalūs?
Akademinio muzikinio išsilavinimo tėvai neturėjo, bet abu buvo muzikalūs. Mama pasižymėjo labai gražiu koloratūriniu balsu, gražiai dainuodavo žydų dainas. Tėtis privačiai buvo mokęsis groti akordeonu, labai gerai grojo (ir šiandien atsimenu, kaip jis grodavo „La Cumparsita“!) ir mane nuo penkerių pradėjo mokyti gaidų. Skambinti pianinu pradėjau mokytis privačiai. Tėvai labai mėgo operetę, vesdavosi mane į Kauno muzikinį teatrą. Tėvelis pažinojo žymų dailininką ir skulptorių Vladą Žuklį, jo studija buvo iš tos pusės kaip ir tarnybinis įėjimas į teatrą. Jo studijoje buvo pilna religinių liaudies meno skulptūrėlių. Žuklys labai mėgo Bacho kantatas, ten užeidavusi visuomet girdėdavau Bacho muziką.
Įstojau į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, vėliau pavadintą muzikos technikumu, mokiausi pas genialią fortepijono pedagogę Birutę Strolienę. Ji visada sakydavo: „Nesvarbu, kokiu instrumentu groji, turi mokėti dainuoti. Turi gerai laikyti diafragmą ir dainuoti frazes.“ Tai aš ir dainuoju frazes!
Kas Jus paskatino 1973 metais išvykti gyventi į Izraelį?
Mano tėvams tai atrodė vienintelis kelias – vykti į Izraelį, kur nereikės bijoti, ar esi žydas, ar ne. Jie dėl to visą gyvenimą kentėjo. Man buvo nelabai suprantama, kodėl net mano draugai akcentuodavo tautybę ir manęs nuolat klausinėdavo: „Ar tu žydė? Tu visai nepanaši į žydę!“ – „Jūs esat mano draugai, aš esu jūsų draugė – koks skirtumas?“ – atsakydavau. Profesiniu požiūriu man labai gerai sekėsi Lietuvoje. Tačiau kaip pianistė gan greitai gavau darbą Tel Avivo Rubino muzikos akademijoje – žymus profesorius Felixas Andrievsky kartą mane išgirdo kažkam akompanuojant ir pakvietė dirbti jo smuiko klasėje.
Kada pradėjote mokytis dainavimo?
Kai profesorius Andrievsky persikėlė dirbti į Londoną, kvietė ir mane vykti dirbti kartu. Aš negalėjau išvažiuoti – buvau neseniai ištekėjusi už Shmuelio Ben-Zvi, taip pat iš Lietuvos, iš Vilniaus (tai mano antroji santuoka), o mano sūnus Zvi neseniai buvo pradėjęs mokytis griežti violončele (šiandien Zvi Orleansky griežia violončele Izraelio „Camerata“ orkestre Jeruzalėje – K. R.). Tuomet pradėjau akompanuoti dainininkams ir pati ten pat, Rubino muzikos akademijoje, ėmiau mokytis vokalo technikos, lankyti Lied atlikimo paskaitas. Po to metus dainavau Izraelio nacionalinėje operoje, kol 1982 m. teatras buvo uždarytas. Tada išvykau stažuotis į Vokietiją, Detmoldo aukštąją muzikos mokyklą, taip pat mokiausi pas puikią profesorę Tamarą Rachum Izraelyje. Taip prasidėjo mano vokalinė karjera.
Mano kartos ir vyresni klausytojai Jūsų balsą įsidėmėjo iš 1992–1998 m. Lietuvoje vykusių koncertų ir festivalių, kuriuose įspūdingai atlikote soprano partijas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo kūriniuose „Dvi Sulamitos giesmės“, „Simeni kahotam al libeha“ bei „Der tiefe Brunnen“ pagal Franzo Kafkos tekstą. Kuo Jums įsiminė bendradarbiavimas su Šenderovu?
Mano pirmas susitikimas su Anatolijumi įvyko 1990-aisiais Izraelyje, per tuometį Rubino muzikos akademijos Tel Avive rektorių, kompozitorių Josephą Dorfmaną. Pirmajame Lietuvos kompozitorių kūrinių koncerte Izraelyje reikėjo atlikti Šenderovo dainų pagal Sigito Gedos tekstus ciklą, ir Dorfmanas pasiūlė mane. Kiek vėliau Anatolijus turėjo skaityti paskaitą muzikos akademijoje ir jai iliustruoti paprašė manęs, kad padainuočiau ką tik jo sukurtas dvi „Sulamitos giesmes“. Šio pirmojo bendradarbiavimo inspiruotas gimė Anatolijaus kūrinys „Simeni kahotam al libeha“. Atsimenu nepaprastai įspūdingą jo atlikimą Maskvoje – gal kokias dešimt minučių trukusias ovacijas. Kai Anatolijus Tarptautiniam kamerinių kūrinių pagal Franzo Kafkos tekstus konkursui sukūrė „Der tiefe Brunnen“, paskambino man, nes Prahoje nerado soprano, kuri galėtų padainuoti tą partiją. Aš jam pasakiau, kad sopranas yra Izraelyje. Anatolijus man atsiuntė gaidas, paskui susitikome Prahoje ir repetavome. Po šio kūrinio atlikimo (konkurse kūrinys pelnė II premiją – K. R.) Prahos spaudoje buvau pavadinta „modernios muzikos specialiste iš Izraelio“ (juokiasi). „Der tiefe Brunnen“ yra genialus kūrinys – įdomus, gilus ir labai sudėtingas.
Papasakokite apie savo darbą Bar Ilano universitete.
Universiteto Humanitarinių mokslų ir muzikos fakultete dėstau privalomą dvejų metų dainavimo kursą mokytojams, kurie dirbs su vaikais. Per balsą atveriu jiems sielą, nes balsas yra mūsų siela. Dirbu su dešimties žmonių grupe. Iš pradžių nuimu įtampą, kad jie nebijotų mokytis gražaus ir taisyklingo dainavimo, be jokių mikrofonų. Mes gimstame turėdami didžiulius balsus – juk kaip maži vaikai rėkia! Visi garsai – riksmas, juokas, paukščių garsai – duoti gamtos, mes iš jų turime mokytis. Išraiškingas kalbėjimas irgi yra muzika. Tai viskas, ko reikia dainininkui. Mūsų katedroje yra įvairių etninių grupių žmonių. Arabų studentus mokau izraeliečių dainų ir prašau jų išmokyti mane arabiško repertuaro. Dirbu su jais hebrajų kalba, o tada pradedu dainuoti arabiškai. Mes vieni iš kitų mokomės. Viskas yra technika, visiškai nesvarbu, kokia kalba dainuoji.
Ar asmeniškai pažinojote taip pat iš Kauno kilusią ir 1969 m. į Izraelį išvykusią garsią jidiš dainininkę Nechamą Lifšicaitę?
Nechamą Lifšicaitę pažinojau, tarp mūsų buvo ypatingas ryšys. Susitikusios pradėdavome dainuoti. Todėl dalyvauti Nechamos Lifšicaitės jaunųjų vokalistų konkurso vertinimo komisijoje man yra ypatinga akimirka. Dainas, kurias vaikai ir jaunimas atlieka konkurse, dainuodavau nuo vaikystės, man jos kelia brangius prisiminimus. Viltingai nuteikia jauni žmonės, dainuojantys jidiš dainas. Beje, profesiniame kelyje jidiš dainų nesu atlikusi, išskyrus Dmitrijaus Šostakovičiaus ciklą „Iš žydų liaudies poezijos“, kurį teko dainuoti įrašui su Maskvos Didžiojo teatro orkestru.
Koks Jūsų santykis su dabarties Lietuva? Ar palaikote ryšius su kolegomis muzikais Lietuvoje?
Palaikau ryšį su savo geriausia kurso drauge Birute Vainiūnaite, su pirmąja mokine, kurią mokiau fortepijono Kauno J. Naujalio mokykloje, Ala Bendoraitiene. Vilnius atrodo ir labai pasikeitęs, ir kartu toks pat... Norėčiau užeiti į Muzikos ir teatro akademiją ir pažiūrėti, ar ten dar yra tas didelis veidrodis. O su Izraelyje gyvenančiais muzikais iš Lietuvos kalbamės lietuviškai; nuolatinį ryšį palaikau su buvusiu kursioku, profesoriaus Sauliaus Sondeckio mokiniu, Izraelio filharmonijos smuikininku Eliakumu Salzmanu.
Jūsų vyras Shmuelis – taip pat iš Lietuvos. Ar jį pažinojote dar iki išvykdama į Izraelį?
Lietuvoje mes nebuvome susitikę. Aš šokau žydų liaudies dainų ir šokių ansamblyje Kaune, o Shmuelis – žydų liaudies dainų ir šokių ansamblyje Vilniuje. Į Izraelį repatrijavę šių ansamblių artistai kolektyvus sujungė ir pavadino „Anachu kan“ („Mes – čia“). Taigi susipažinome Izraelyje. Jis atėjo į koncertą, kur aš grojau Claude’o Debussy preliudus ir Salzmanui akompanavau Ernesto Chaussono „Poemą“ – fortepijono partija šiame kūrinyje kaip ištisas orkestras... Po koncerto Shmuelis priėjo ir paklausė, kur mokiausi, pasisiūlė parvežti namo. Tarp mūsų užsimezgė stipri meilė. Esame labai artimi. Ne visada gyvenime taip pasiseka.
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.
