7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dedikacija Vilniui, kokio nebėra

Anatolijaus Šenderovo naujo kūrinio premjera festivalyje „Pokrovskije kolokola“

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Muzika
Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.
Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.

1323 m. Vakarų Europai siųstuose laiškuose Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ne tik pirmą kartą paminėjo Vilnių, bet ir pakvietė visus geros valios žmones, ypač amatininkus, pirklius ir žemdirbius, atvykti ir įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Atvykstantiems žemdirbiams buvo leista dešimt metų dirbti žemę be mokesčio, o pirkliams įvažiuoti ir išvažiuoti „be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis“. Tokie Lietuvos ekonomikai naudingi planai ir suteiktos dosnios teisės imigrantams pradėjo daugiataučio Vilniaus istoriją.

 

Įvairioms kultūroms atviro Vilniaus istorijai prisiminti kasmet rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“ (įkūrėja ir meno vadovė Irina Zacharova). Šiųmetiniame, jau tryliktajame, kuris vyko spalio 10–14 d., dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos. Daugiausia dėmesio festivalio organizatoriai skiria folklorui išsaugoti, populiarinti, geriausioms liaudies meno tradicijoms pristatyti. Nuo 2009 m. festivalis kompozitoriams užsako sukurti world music stiliaus kūrinius, sujungiančius Lietuvoje gyvenančių tautų tradicines dainas ir šiuolaikinę muzikos kalbą. Festivaliui kūrinių jau yra sukūrę Linas Rimša, Gediminas Rimkus Rimkevičius, Jonas Jurkūnas, Algirdas Martinaitis, Zita Bružaitė, rusų kompozitorius Andrejus Dojnikovas, o šiais metais spalio 10 d. atidarymo koncerte Nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą nuskambėjo nauja Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo muzikinė misterija „Dedikacija“. Ją parengė folkloro ansamblis „Arinuška“ (meno vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai), folkloro ansamblis „Bedinera“ (meno vadovas Murtazas Tsimintia, Gruzija), Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas, Irena Rokicka, Irma Fedaravičiūtė, Kamilis Kobeckis, Arina Zacharova (vokalas), saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, Čiurlionio styginių kvartetas, choreografė ir šokėja Edita Stundytė, vaizdo instaliacijų autorius Kornelijus Jaroševičius, dirigavo Karolis Variakojis. „Dedikaciją“ režisavo pats kompozitorius.

 

Misterijoje susiliečia du pasauliai – tikrasis (autentiškos dainos bei giesmės) ir istorinės praeities vizija, nukelianti į įvairius miesto gyvavimo laikotarpius (autoriniai kompozitoriaus intarpai, jungiantys solistų pasirodymus). A. Šenderovas minimaliu akompanimentu išryškina skirtingą autentiškų lenkų, rusų, baltarusių, žydų, ukrainiečių, karaimų, lietuvių, gruzinų dainų ir giesmių dvasią bei nuotaikas, reflektuodamas bendrą daugiataučio Vilniaus istoriją – sudėtingą, kupiną istorinių pervartų, bet kartu ir įvairiausių spalvų.

 

„Dedikaciją“ netikėtu skaitovo amplua pradėjo Petras Vyšniauskas – nuskambėjo minėto kunigaikščio Gedimino laiško, kviečiančio visus geros valios žmones įsikurti Lietuvoje, fragmentas; netrukus išgirdome kaip visada meistriškai P. Vyšniausko valdomą saksofoną, kurio vaidmuo „Dedikacijoje“ itin svarbus – saksofonas tampa visai Europai perteikiamos žinios apie atvirą Lietuvą (net ir vizualiai simboliškas buvo saksofono pūtimas į visas keturias puses), taikos ir sugyvenimo simboliu.

 

Ryškus šokėjos E. Stundytės, senojo Vilniaus dvasios, vaidmuo A. Šenderovo muzikos intarpuose; jo emocinį paveikumą dar labiau sustiprino apgalvotai į vyksmą įpintos vaizdo instaliacijos. Ant sienos kairėje scenos pusėje keitėsi praeities Vilniaus vaizdai ir veidai, o juose, tarytum šešėlių spektaklyje, atsispindėdavo šokėjos, kartais – ir saksofonininko siluetai. Sakytum, atviro miesto dvasia ir šios žinios šauklys išnyra iš senųjų fotografijų...

 

Viso vyksmo emocine kulminacija tapo įtaigiai, skausmingai ir iš širdies gelmių giedama kantoriaus Šmuelio Jatomo malda, santūrumu ir susikaupimu pavergė Kamilio Kobeckio karaimų giesmė, o ypatinga energija išsiskyrė gruzinų folkloro ansamblio „Bedinera“ pasirodymas. Tiesa, pasigedau  teatrališkesnio, ne tokio tiesioginio daugumos dainininkų ir giesmininkų suėjimo į sceną ir išėjimo iš jos, kuris jiems būtų galimai padėjęs pasijusti bendro vyksmo dalimi. Į kūrinio visumą įsijausti trukdė ir po kiekvienos dainos ar giesmės salėje pasigirstantys plojimai.

 

Vis dėlto bendro vyksmo pojūtis atsiskleidė „Dedikacijos“ finale, kai scenoje susibūrė visi solistai ir atlikėjai. Aukščiausio lygio meistrai – Čiurlionio kvartetas, A. Gotesmanas ir P. Vyšniauskas – per visą kūrinį, o ypač finale, pasitelkdami aleatorikos elementus, kūrė ritualinę, veik magišką atmosferą.

 

A. Šenderovas pirmą kartą tiesiogiai dirbo su įvairių tautų folkloru. Sintezės paieškos tarp autentiškų tradicinių dainų ir giesmių bei šiuolaikinės muzikinės kalbos nėra toks lengvas procesas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikalingas jautrumas, pagarba skirtingoms religinėms tradicijoms, lemiančioms atitinkamą kūrinio vyksmą ir eigą. „Dedikacijos“ premjera parodė, kad šią kūrybinę užduotį A. Šenderovas įgyvendino subtiliai ir paveikiai.

Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.
Anatolijus Šenderovas po premjeros. Organizatorių nuotr.
Ansamblis „Arinuška“. Organizatorių nuotr.
Ansamblis „Arinuška“. Organizatorių nuotr.
„Dedikacijos“ scena. A. Šenderovo nuotr.
„Dedikacijos“ scena. A. Šenderovo nuotr.
Kantorius Šmuelis Jatomas. A. Šenderovo nuotr.
Kantorius Šmuelis Jatomas. A. Šenderovo nuotr.