7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kamilė Rupeikaitė

Kamilė Rupeikaitė

Tiltai tarp universalumo ir lokalumo

Tarptautinė muzikologų konferencija Slovėnijoje

Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.

Konferencijos atidarymo akimirka. M. Rebolj nuotr.
Konferencijos atidarymo akimirka. M. Rebolj nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Nebijantis gyventi ir žaisti

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.

 

Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas ir Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Geiras Draugsvollas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Premjera ir ne tik

Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo autorinis koncertas

„Visų pirma rašau atlikėjui, o po to – publikai. Todėl labai svarbu, kad publika pajaustų ir suprastų, ką noriu pasakyti savo kūryba, nes muzika pirmiausia yra kalba“, – mintimis dalinosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas balandžio 26 d. vakarą „Piano.lt“ salėje, kur vyko pirmasis koncertas, skirtas artėjančiam kompozitoriaus 70-mečiui. Klausytojai tikrai jaučia ir supranta A. Šenderovo muzikos kalbą, apie tai byloja faktas, kad jis yra vienas dažniausiai Lietuvoje ir užsienyje atliekamų mūsų šalies kompozitorių, nuolat kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius ir koncertus įvairiose šalyse.
 
Kamerinės muzikos koncertas gražiai išskleidė jau ne vienus metus besitęsiančią kūrybinę kompozitoriaus draugystę su fortepijoniniu trio „FortVio“, – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė-Petrikienė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė), – šiemet pelniusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ir styginių kvartetu „Art Vio“ – I. Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), P. Jacunskas (violončelė). Programos dramaturgija įrodė puikų koncerto organizatorių laiko pojūtį – vadovaujantis požiūriu, kad „mažiau yra daugiau“, klausytojas nebuvo persotintas, idant norėtų dar muzikos, o ne su palengvėjimu atsidustų, kad koncertas pagaliau baigėsi.

Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
Anatolijus Šenderovas. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„FortVio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
„Art Vio“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Scenos džentelmenai

Baltijos gitarų 10-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Spalio 9 d. į Nacionalinę filharmoniją rinkosi šventiškai nusiteikę Baltijos gitarų kvarteto gerbėjai ir draugai – koncertu „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ ansamblis pažymėjo gražią sukaktį. Nuo pat susibūrimo klausytojų simpatijas pelnęs jaunatviškas ir energingas Baltijos gitarų kvartetas per dešimt gyvavimo metų subrendo, išsiskleidė įvairiausiom muzikinėm spalvom, susigrojo ir jau spėjo užsitarnauti vieno geriausių gitarų ansamblio vardą Baltijos jūros regione, aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs Berlyno filharmonijos, Varšuvos karalių rūmų, Pekino Uždraustojo miesto ir kitose garsiose koncertų salėse.
 
Trys kvarteto nariai, muzikuojantys jame nuo pat ansamblio susikūrimo, – Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S. Lipčius, – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, o nuo 2008 m. ketvirtuoju kvarteto nariu tapo iš Belgijos atvykęs ir Vilniuje apsigyvenęs Liuveno muzikos instituto magistras Chrisas Ruebensas, pats kuriantis spalvingas kompozicijas, kurios jau įsitvirtino kvarteto repertuare. Ansamblio repertuaras labai įvairus – nuo renesanso, baroko iki šiuolaikinės ir roko muzikos kūrinių, pačių ansamblio muzikantų aranžuotų gitaroms; yra išleistos trys kompaktinės plokštelės. Muzikantai groja specialiai kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis. Visi nariai yra įvairiapusiai atlikėjai, puikūs solistai ir aktyvūs pedagogai.

Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Polėkio ir meistriškumo darna

Londono simfoninio orkestro koncertas Vilniuje

Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.

Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Kultūrinė grąža

Litvakų kompozitorių pėdsakais

Gegužės 21–22 d. Europos humanitarinis universitetas surengė keletą renginių, skirtų pažinčiai su litvakų kompozitorių kūryba. Tomis dienomis Vilniuje viešėjo pianistas ir muzikologas iš Vokietijos Jascha Nemtsovas, kuris daug dėmesio skiria dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – nacizmo ir stalinizmo – užmirštai ir retai atliekamai litvakų kompozitorių muzikai. J. Nemtsovas kartu su smuikininke ir altininke Karen Bentley Pollick iš JAV gegužės 21 d. dalyvavo viešoje diskusijoje šia tema, tą pačią dieną Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie įvairialypį, iš Vilniaus kilusį XX a. pirmosios pusės menininką (kompozitorių, dirigentą, tapytoją, poetą) Arno Nadelį, išgarsėjusį Berlyne ir nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje, o 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengė kamerinės muzikos koncertą, kuriame skambėjo Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono ir Vsevolodo Zaderatskio kūriniai, daugelis jų Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Beveik visi šie kompozitoriai arba yra gimę Lietuvoje, arba turi litvakų šaknis. Ieškodami naujų žydiškos muzikos formų, jie jungė tradicines liaudies muzikos melodijas ir liturginę muziką, formuodami naują reiškinį – Naująją žydų kompozitorių mokyklą.

Jascha Nemtsovasir Karen Bentley Pollick. D. Udrio nuotr.
Jascha Nemtsovasir Karen Bentley Pollick. D. Udrio nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Vilnius melodijų sankirtoje

Vitalio Stachievičiaus koncertas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

Tie, kurie domisi tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso istorija, tikėtina, atsimena šešiolikmetį vaikinuką, su didžiuliu polėkiu, jautriai ir įtaigiai skambinusį 1996 metų konkurse ir pelniusį II vietą. Tai Baltarusijos pianistas Vitalis Stachievičius, kurio tarptautinė karjera ir prasidėjo šiuo konkursu Vilniuje. Nuo to įvykio praėjo 18 metų – daugiau, nei anuomet buvo pačiam pianistui.

Vitalis Stachievičius. Eugeni Labkouski nuotr.
Vitalis Stachievičius. Eugeni Labkouski nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Kibirkšties ilgesys

Lietuvos kamerinio orkestro ir Julios Novikovos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Georgas Friedrichas Händelis ir Wolfgangas Amadeus Mozartas – šių kompozitorių muzikos klausytis einame tada, kai pajuntame grožio ir tauraus paprastumo poreikį, kai pavargstame nuo kasdienių įtampų, nesibaigiančių stresų, blogų naujienų per televiziją ar internete; kai, anot I a. graikų–žydų mąstytojo Filono Aleksandriečio, „išsiderina vidinių balsų kombinacija“ ir norisi atkurti dvasinę pusiausvyrą. Tokia amžinybės harmonija alsuojanti muzika, kad atkurtų ir subalansuotų, negali skambėti bet kaip. Ji turi būti atliekama taip pat puikiai.

Julia Novikova ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Julia Novikova ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Julia Novikova. D. Matvejevo nuotr.
Julia Novikova. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Santa Fė žavesys ir Toskos tragedija

G. Puccini „Toska“ Santa Fė operos festivalyje    

Naujosios Meksikos valstijos (JAV) sostinė Santa Fė – išskirtinis miestas. Įkurtas ispanų apie 1600 metus, Santa Fė pasižymi ne tik savitu meksikiečių ir indėnų kultūrų deriniu, bet ir itin stipria menininkų bendruomene. Senuosius laikus liudija kukli Šv. Mykolo (San Miguel) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 metus ir laikoma seniausia JAV bažnyčia, bei Gubernatorių rūmai, pastatyti 1610–1612 metais. Vėlesnė miesto architektūra buvo ir tebėra derinama prie senųjų indėnų pueblo stiliaus molinės architektūros pastatų, kad organiškai įsilietų į subtilų kraštovaizdį, apsuptą kalnų.  

 

Santa Fė tarptautiniu mastu garsėja kaip vizualiųjų ir scenos menų centras, vilioja jaukiomis dailės galerijomis, puikiais muziejais (Naujosios Meksikos istorijos, Indėnų kultūros ir meno, Georgios O’Keeffe muziejais ir kt.). Viena įspūdingiausių miesto gatvių – Kanjono kelias – skirta menininkų išmonę demonstruojančioms dailės ir skulptūrų galerijoms, dauguma kurių yra tiesiog pačių kūrėjų namuose.

Santa Fė J. Crosby operos teatras (Jameso Polsheko architektūros įmonė). Autorės nuotrauka
Santa Fė J. Crosby operos teatras (Jameso Polsheko architektūros įmonė). Autorės nuotrauka
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas