Pirmasis Los Andželo gitarų kvarteto koncertas Lietuvoje
Vienas geriausių ansamblių Baltijos šalyse – Baltijos gitarų kvartetas – savo gerbėjus džiugina ne tik aukščiausio meistriškumo koncertine, bet ir organizacine veikla, nuo 2009 m. Baltijos gitarų festivalio kontekste Lietuvos klausytojams pristatydamas dar negirdėtus pasaulinio lygio meistrų koncertus. Puikiu metų pabaigos kultūriniu akcentu tapo visame pasaulyje žinomo, garsiausiu klasikinės gitaros kvartetu laikomo Los Andželo gitarų kvarteto koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 dieną. Būtent šis 35 metus gyvuojantis kolektyvas ir įkvėpė keturis jaunus entuziastingus gitaristus susiburti į Baltijos gitarų kvartetą 2004-aisiais.
Los Andželo gitarų kvartetas, kuriame groja Johnas Dearmanas, Williamas Kanengiseris, Scottas Tennantas (visi trys – nuo pat kvarteto susibūrimo) ir Matthew Greifas (2006 m. pabaigoje pakeitęs Andrew Yorką), yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, atlieka ne tik klasikines, bet ir šiuolaikines ansambliui rašomas kompozicijas, įvairių muzikos žanrų ir stilių kūrinių aranžuotes. Kaip prieš koncertą surengtoje spaudos konferencijoje teigė W. Kanengiseris, kvartetas veikia demokratijos principu, be aiškaus lyderio, tačiau tai nereiškia, kad nekyla kūrybinių diskusijų dėl interpretacijos. Visi kvarteto nariai derina ir solinį, ir ansamblinį muzikavimą, nors prioritetą teikia ansambliniam. Jų didysis mokytojas ir įkvėpėjas – garsusis ispanų gitaristas Pepe Romero ir gitarų kvartetas „Los Romeros“, kuriame nuo 1960 m. groja vien Romero šeimos gitaristai.
Tarptautinė muzikologų konferencija Slovėnijoje
Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.
Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Jubiliejus – tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio atsisuki atgal, įvertini praeitas gyvenimo viršukalnes ir daubas, o priešaky stengiesi įžiūrėti horizonto liniją. Menininkui jubiliejus yra proga pabūti kartu su savo kūrybos gerbėjais ir bendraminčiais. Kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, kitus prestižinius apdovanojimus pelnęs Anatolijus Šenderovas yra atviras gyvenimo teikiamoms galimybėms – jis ekstravertiškai juo džiaugiasi ir kūrybiškai jį sugeria į save, po to dalindamasis su klausytojais. Kompozitorius nebijo ir nuoširdžiai atsiverti, ir atvirai džiaugtis, ir panirti į rimtus apmąstymus, ir žaisti. Net ir apie amžinai rūpimus, gilius būties klausimus A. Šenderovas savo muzika kalba su šypsena – kartais švelniai, o kartais atvirai juokaudamas.
Ir atlikėjų, ir publikos mėgstamas kompozitorius yra Lietuvos muzikinės kultūros fenomenas, įdomus europiniu ar net pasauliniu mastu, nes jo kūryboje atskleidžiamos bendražmogiškos, universalios aktualijos – gyvenimo pradžia ir pabaiga, žmogaus būties trapumas. A. Šenderovui muzika yra jo gyvenimo prasmė, ir tai galima jausti jo kūriniuose, kur nesivaikoma madų ar tendencijų, kurie alsuoja meile gyvenimui, kalbėjimu iš sielos gelmių. Nuo pat ankstyvųjų kūrinių A. Šenderovui būdinga aiški muzikos dramaturgija, kontrastai, estetinis muzikos pajautimas, o nuo 1990-ųjų jo kūryboje atsivėrė melodisto talentas. Kompozitorius meistriškai derina ir šiuolaikines kompozicines technikas, ir senosios žydų muzikinės kultūros tradicijas, ir atlikėjų laisvę, ir nuolat pulsuojantį improvizacijos ir žaismės elementą. Suteikdamas atlikėjams galimybę pateikti savo viziją, A. Šenderovas, siekia scenoje gyvos diskusijos tarp autoriaus užkoduotų ženklų ir jų interpretavimo galimybių.
Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo autorinis koncertas
Baltijos gitarų 10-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Londono simfoninio orkestro koncertas Vilniuje
Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.
Litvakų kompozitorių pėdsakais
Gegužės 21–22 d. Europos humanitarinis universitetas surengė keletą renginių, skirtų pažinčiai su litvakų kompozitorių kūryba. Tomis dienomis Vilniuje viešėjo pianistas ir muzikologas iš Vokietijos Jascha Nemtsovas, kuris daug dėmesio skiria dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – nacizmo ir stalinizmo – užmirštai ir retai atliekamai litvakų kompozitorių muzikai. J. Nemtsovas kartu su smuikininke ir altininke Karen Bentley Pollick iš JAV gegužės 21 d. dalyvavo viešoje diskusijoje šia tema, tą pačią dieną Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie įvairialypį, iš Vilniaus kilusį XX a. pirmosios pusės menininką (kompozitorių, dirigentą, tapytoją, poetą) Arno Nadelį, išgarsėjusį Berlyne ir nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje, o 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengė kamerinės muzikos koncertą, kuriame skambėjo Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono ir Vsevolodo Zaderatskio kūriniai, daugelis jų Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Beveik visi šie kompozitoriai arba yra gimę Lietuvoje, arba turi litvakų šaknis. Ieškodami naujų žydiškos muzikos formų, jie jungė tradicines liaudies muzikos melodijas ir liturginę muziką, formuodami naują reiškinį – Naująją žydų kompozitorių mokyklą.
Vitalio Stachievičiaus koncertas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre
Tie, kurie domisi tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso istorija, tikėtina, atsimena šešiolikmetį vaikinuką, su didžiuliu polėkiu, jautriai ir įtaigiai skambinusį 1996 metų konkurse ir pelniusį II vietą. Tai Baltarusijos pianistas Vitalis Stachievičius, kurio tarptautinė karjera ir prasidėjo šiuo konkursu Vilniuje. Nuo to įvykio praėjo 18 metų – daugiau, nei anuomet buvo pačiam pianistui.
Lietuvos kamerinio orkestro ir Julios Novikovos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Georgas Friedrichas Händelis ir Wolfgangas Amadeus Mozartas – šių kompozitorių muzikos klausytis einame tada, kai pajuntame grožio ir tauraus paprastumo poreikį, kai pavargstame nuo kasdienių įtampų, nesibaigiančių stresų, blogų naujienų per televiziją ar internete; kai, anot I a. graikų–žydų mąstytojo Filono Aleksandriečio, „išsiderina vidinių balsų kombinacija“ ir norisi atkurti dvasinę pusiausvyrą. Tokia amžinybės harmonija alsuojanti muzika, kad atkurtų ir subalansuotų, negali skambėti bet kaip. Ji turi būti atliekama taip pat puikiai.
G. Puccini „Toska“ Santa Fė operos festivalyje
Naujosios Meksikos valstijos (JAV) sostinė Santa Fė – išskirtinis miestas. Įkurtas ispanų apie 1600 metus, Santa Fė pasižymi ne tik savitu meksikiečių ir indėnų kultūrų deriniu, bet ir itin stipria menininkų bendruomene. Senuosius laikus liudija kukli Šv. Mykolo (San Miguel) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 metus ir laikoma seniausia JAV bažnyčia, bei Gubernatorių rūmai, pastatyti 1610–1612 metais. Vėlesnė miesto architektūra buvo ir tebėra derinama prie senųjų indėnų pueblo stiliaus molinės architektūros pastatų, kad organiškai įsilietų į subtilų kraštovaizdį, apsuptą kalnų.
Santa Fė tarptautiniu mastu garsėja kaip vizualiųjų ir scenos menų centras, vilioja jaukiomis dailės galerijomis, puikiais muziejais (Naujosios Meksikos istorijos, Indėnų kultūros ir meno, Georgios O’Keeffe muziejais ir kt.). Viena įspūdingiausių miesto gatvių – Kanjono kelias – skirta menininkų išmonę demonstruojančioms dailės ir skulptūrų galerijoms, dauguma kurių yra tiesiog pačių kūrėjų namuose.