Skleidžianti žinią

Kasmet rugsėjį Lietuva prisimena Lietuvos žydų genocido aukas, kai dėl nacių okupuotoje Lietuvoje vykdyto Holokausto netekome 95 proc. savo bendrapiliečių. Šiemet rugsėjo 23-iąją paminėta Vilniaus geto likvidavimo 75 metų sukaktis. Ši diena sutapo su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje, tad susitelkimo atmosfera buvo ypatinga.

Greta minėjimų ir oficialių ceremonijų, visą savaitgalį netrūko kultūrinių renginių istorinės atminties tematika bei reikšmingų premjerų: Nacionaliniame Kauno dramos teatre rugsėjo 21–23 d. įvyko režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Getas“ (pagal Joshua Sobolio pjesę ir dokumentinę, archyvinę bei memuarinę medžiagą) premjera, o štai Vilniuje rugsėjo 23 d. „Vaidilos“ teatre pirmąkart nuskambėjo Giedriaus Kuprevičiaus 12 dalių kamerinė simfonija „Dovydo žvaigždė“ tenorui, klarnetui in B, dviem smuikams, altui, dviem violončelėms ir fortepijonui (2018). Kūrinio pasaulinę premjerą jautriai pristatė tenoras Rafailas Karpis, ansamblis „Lietuvos Jeruzalė“ (klarnetininkas Romualdas Taločka, smuikininkas Borisas Traubas, altininkė Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė, violončelininkas Valentinas Kaplūnas) ir šeimyninis ansamblis „Amerikos virtuozai“ iš JAV (smuikininkas Emmanuelis Borowsky, violončelininkė Cecylia Barczyk-Borowsky ir pianistė Elizabeth Borowsky-LeBlanc).

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius G. Kuprevičius savitas kūrybines idėjas atskleidžia įvairiausių stilių ir žanrų muzika, yra sceninių, simfoninių, kamerinių, vokalinių, elektroakustinių ir kitokių kūrinių autorius, kūryboje nevengia aktualių istorinių ir bendražmogiškų temų. Kadangi yra ne tik kompozitorius, bet ir eseistas, jam svarbios muzikos sąsajos su literatūra; antai ir kamerinės simfonijos „Dovydo žvaigždė“ trijose dalyse tenoras per tekstą ir jo formuojamą muzikos kalbą bei išraiškos priemones į kūrinio dramaturgiją įneša grėsmės ir naikinimo temas.

Prieš koncertą pristatydamas kūrinio idėją G. Kuprevičius pabrėžė, kad tai nėra proginė kompozicija. „Tokioms progoms [Holokausto aukų atminimui – K.R.] kūrinių nerašome. Rašome kūrinį kaip perspėjimą tiems, kurie planuoja, o mes nežinome.“ Anot kompozitoriaus, anksčiau už įvykstantį blogį jau egzistuoja idėja ir sumanymas tą blogį įgyvendinti. Žmonės, būsimos to blogio aukos, šito dar nežino. Šių dienų pasaulio kontekste blogio ir sunaikinimo sistemos planavimo tema išlieka itin aktuali...

Bendras simfonijos skambesys yra itin kamerinis, kai kurios dalys individualizuojamos solo instrumentams (4 d. „Kylanti žemyn“ altui solo, 7 d. „Šviesioji rauda“ smuikui solo, 11 d. „Raudos rauda“ klarnetui solo). Labai melodinga 5 d. „Pirma Abraomo arija“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, kurioje violončelė aukštame registre sukuria minties įtampą; 3 d. „Pirmas maldos šokis“ smuikui, violončelei ir fortepijonui bei 10 d. „Antras maldos šokis“ klarnetui ir styginių ansambliui – tarytum aliuzija į biblinę istoriją apie karalių Dovydą, „šokusį prieš Viešpatį iš visų jėgų“ (2 Sam 6, 13–22). Energingas „Antras maldos šokis“, kuriame klarneto melodija asocijuojasi su klezmerių – tradicinės Rytų Europos žydų buitinės muzikos – intonacijomis, yra viena ryškesnių kūrinio dalių. Apskritai instrumentinės simfonijos dalys kuria ramaus, kiek melancholiško, ilgesingo, retsykiais šiek tiek žaismingo gyvenimo paveikslą. Su tokiais vaizdiniais kontrastuoja trys vokalinės dalys, atskleidžiančios kitokią, tragiškomis netektimis paženklintą realybę.

Antrai simfonijos daliai „Dovydo lamentacija“ tenorui, violončelei, klarnetui ir fortepijonui G. Kuprevičius pasitelkė vargonininkės, kompozitorės ir muzikos teoretikės Suzanne Haik-Vantouros (1912–2000) iššifruotą Šventojo Rašto melodinį fragmentą iš 2 Samuelio knygos (1, 19) – Dovydo raudą, skirtą kritusiems Izraelio galiūnams. S. Haik-Vantoura studijavo biblinės kantiliacijos ženklus (melodinius akcentus, arba te’amim), užfiksuotus mazoretiniame (X a.) hebrajiškosios Biblijos tekste, ir teigė, jog iššifravo visą Bibliją kaip vokalinę partitūrą, atsisakydama sinagogose iki šių dienų praktikuojamų skirtingų empirinių interpretacijų. Jos ilgametis darbas, kartu su įrašų plokštele publikuotas 1976 m., sulaukė ir kritiškų vertinimų (ypač dėl akivaizdžių iššifruotos melodikos sąsajų su Vakarų Europos muzikos tonalumu), tačiau, be abejonės, yra vertingas ir unikalus.

S. Haik-Vantouros iššifruota „Dovydo lamentacija“ skamba labai šiuolaikiškai, būdinga ekspresyvi sąsaja tarp teksto ir jo melodinės linijos, staigus frazės pabrėžimas aštresniu intervalu. Norėdama klausytojams pasiūlyti tikroviškesnį senovinės muzikos skambesį, „Dovydo lamentacijai“ S. Haik-Vantoura pritaikė keltų arfos akompanimentą, o G. Kuprevičius kamerinėje simfonijoje šią giesmę instrumentavo kitaip, pasitelkdamas violončelę, klarnetą ir fortepijoną. Klarnetas perima rytietišką, ekspresyvią vokalinės melodijos liniją, joje taip pat pasitaiko aštresnių šuolių, o violončelė ir fortepijonas kuria diskretišką akompanimentą.

6 ir 12 kamerinės simfonijos dalys, parašytos pagal poetės Violetos Palčinskaitės tekstus, yra dramaturgiškai stipriausios savo kontrastu tarp vaikiška retorika pagrįstų tekstų paprastumo ir tikrosios tekstų žinios, skiriamos tragiškos istorijos atminčiai. 6 d. „Kas dabar surinkti gali?“ tenorui, klarnetui ir styginių ansambliui pasitelkiamas V. Palčinskaitės tekstas iš poemos, skirtos visiems per karą žuvusiems vaikams. Ypač sukrečia paskutinė, emociškai stipriausia dalis „Skaičiuotė“ tenorui, klarnetui ir styginių ansambliui (šį tekstą V. Palčinskaitė parašė specialiai simfonijai). Nekalta vaikiška skaičiuotė („Viens du trys, viens du trys, mūs pabaisa nepraris“) žaidžiant slėpynių („Bėkit, slėpkitės greičiau! O lia lia! Jau pamačiau...“) dėl intensyvios muzikinės kalbos ir R. Karpio interpretacinės įtaigos virsta grėsme, naikinančio blogio grimasomis ir byloja apie įtampą slapstantis nuo persekiojimų, siekiant išgyventi. Skaičiuotė „Viens du trys“ tampa vykdytos selekcijos priminimu, kai išskaičiuojami žmonės būdavo atrenkami mirčiai. Vis didėjančiais skaičiais, pašnibždomis sustingstančiais R. Karpio lūpose, ir baigiasi visas kūrinys. Kitose dalyse taikaus gyvenimo tėkme plaukianti, bet „druskos“ stokojanti muzikinė kalba dvyliktoje dalyje staiga įgauna kitą prasmę, kaip ir gyvenimas, tekantis įprasta, kartais net monotoniška vaga, kurio vertę pajuntame tik grėsmės akimirką.