Gintaro Rinkevičiaus suburti

Maestro Gintaras Rinkevičius praėjusį penktadienį pradėjo dvidešimt devintąjį savo įkurto orkestro sezoną. Koncertas sutraukė pilnutėlę Kongresų rūmų salę, jo klausėsi gausūs orkestro gerbėjai ir melomanai, taip pat Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir žinomi valstybės asmenys. Nuo kėdžių pašokusi publika ilgais plojimais sutiko salėje pasirodžiusį Prezidentą Valdą Adamkų su ponia Alma. Garbiosios poros dėmesys svarbiems kultūros renginiams kelia visuotinį susižavėjimą ir pagarbą.

Koncerto programa buvo kaip reta patraukli, daugiausia sudaryta iš Giacomo Puccini veikalų. Italų genijaus muzika savo magišku grožiu ir emocingumu pajėgi prasiskverbti net į akmeninę širdį. Regis, tuo įsitikinęs orkestro vadovas. Tačiau publikos dėmesį traukė ne tik muzika, bet ir puikūs vakaro solistai, ypač retokai Lietuvoje pasirodantys Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas. Laimingai sutapus aplinkybėms užsienio teatruose dainuojantys orkestro bičiuliai šįsyk galėjo pasirodyti kartu, o prie jų dueto prisijungė Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Viktorija Miškūnaitė. Dainininkei Kongresų rūmų scena pažįstama iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Visos jos tokios“, kurioje ji sėkmingai dainavo Despiną, bet koncerte su Valstybiniu simfoniniu orkestru pasirodo pirmąsyk. „Dabar galėsiu drąsiai sakyti, kad dainavau su visais Lietuvos orkestrais“, – džiaugėsi solistė. Dar vienas svarbus koncerto dalyvis – Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras.

Pirmoje dviejų dalių vakaro dalyje klausėmės G. Puccini jaunystėje sukurtų „Šlovinimo Mišių“ („Messa di Gloria“). Šio veikalo atlikimo iniciatorius Edgaras Montvidas džiaugėsi, kad išsipildė jo kelerių metų svajonė. Mišriam chorui, dviem solistams (tenorui ir baritonui) ir simfoniniam orkestrui skirtos penkių dalių mišios – tikras muzikinis atradimas. Gal kadaise jos ir buvo pas mus atliktos, bet niekas to nebeprisiminė. Klausytis kūrinio buvo labai įdomu jau vien dėl to, kad jis visai nepanašus į žinomas muzikines mišias, išskyrus tradicinį lotynišką tekstą, su kuriuo muzika labai glaudžiai susijusi (kartais ji, galima sakyti, iliustruoja tekstą). Dėmesį užvaldė gaivi, spalvinga, pagavi muzikos tėkmė, aiškiai artikuliuotos, harmoningai įformintos muzikinės mintys. Ir tai sukūrė vos dvidešimt dvejų metų kompozitorius! Jis puikiai valdė formą, meistriškai eksperimentavo su harmonija, drąsiai naudojo įdomius sąskambius ir netikėtus harmoninius nukrypimus bei moduliacijas. Iš kai kurių fragmentų jau galėjome atpažinti būsimą operų meistrą. Stebino taip pat gana savita išraiškinga instrumentuotė, darnus paskirų orkestro balsų audinys. Įspūdingas dinamines bangas ir kulminacijas diktavo žodinis tekstas, ekstazės nušviestus pakilius garsus keitė tylutėliai jausmingi maldos šnabždesiai. Tokia tylia, šviesia malda kūrinys ir baigiasi.

Antroje, labiausiai išplėtotoje Mišių dalyje kompozitorius meistriškai įpynė ne tik emocingus solinius epizodus (jų esama ir kitose dalyse), bet ir iškilmingą fugą. Minėti ir neminėti G. Puccini kūrinio privalumai atsiskleidė dėl įtaigaus ir išbaigto atlikėjų muzikavimo. Vedami tvirtos ir jautrios G. Rinkevičiaus rankos, Kauno choras, orkestras, E. Montvidas ir K. Smoriginas pateikė emocionalią, dinamiškai lanksčią ir meniškai ryškią interpretaciją. Vertėtų kuria nors proga ją pakartoti.

Antra koncerto dalis buvo skirta žymiausių G. Puccini operų fragmentams, juos paįvairino Gaetano Donizetti ir Georges’o Bizet kūriniai. Ją Viktorija Miškūnaitė pradėjo populiariąja Mimi arija, kurią jautriai padainavo, o paskui kartu su E. Montvidu atliko Mimi ir Rudolfo duetą iš pirmojo „Bohemos“ veiksmo. Solistai sėkmingai kūrė gimstančios meilės atmosferą. Dėmesį traukė išpuoselėtas, išraiškingas, kupinas spalvų Montvido vokalas.

Į sceną suėjęs choras kartu su K. Smoriginu efektingai padainavo dramatišką Enriko ariją ir sceną iš operos „Liučija di Lamermur“, visapusiškai atskleidusią turtingus šio solisto balso resursus. Sodrus tembras, puiki dikcija, lanksti išraiškinga frazuotė sužavėjo publiką, apdovanojusią solistą bravo šūksniais ir aplodismentų audra.

Koncertą tęsė du fragmentai iš G. Puccini operos „Kregždutė“. Pas mus šis veikalas nebuvo statytas. Palyginti su kitomis kompozitoriaus operomis, „Kregždutė“ ilgai nesulaukė populiarumo, bet pastaraisiais dešimtmečiais įvairūs teatrai ėmė ją statyti. E. Montvidas dalyvavo bent dviejuose šios operos pastatymuose Londone ir Leipcige. Operos siužetas grįstas kurtizanės Magdos meilės istorija, pasibaigiančia išsiskyrimu su mylimuoju Rudžero. G. Puccini nebuvo patenkintas šiuo paskutiniu savo scenos veikalu ir kelis kartus keitė finalą. Tad esama trijų redakcijų. Susidomėjusiems siūlau susirasti internete „Covent Garden“ teatro įrašą, kuriame Magdą dainuoja mūsų publikai jau pažįstama Angela Gheorghiu.

Koncerte klausėmės V. Miškūnaitės ir E. Montvido dueto. Pirmiausia buvo jausmingai atlikta Rudžero arija iš pirmojo veiksmo. Lyriškai arijai solistas suteikė reikiamos aistros ir turtingų spalvų. Jo balsas visuose registruose, taip pat ir aukštajame, įkopusiame į viršutinę b, skambėjo labai išraiškingai. Finalinis duetas su Magda – gausus dramatizmo, aistras keičia neviltis, įtampą – liūdesys. Muzikoje siaučia dinaminės bangos, kaista ir vėsta emocijos. Staigius crescendo keičia piano, aštrias replikas – tylūs atodūsiai. E. Montvidui ši muzika gerai žinoma, o V. Miškūnaitė ją parengė naujai. Pradžioje solistė dainavo iš natų, stengdamasi kuo raiškiau perteikti tekstą. Išraiškingiau jai sekėsi dainuoti viduriniame registre, viršutinis buvo aštrokas, gal kiek perspaustas. Paprastai didelis ir stiprus balsas reikalauja tokios pat didžiulės drausmės.

Tris operos „Toska“ fragmentus – Skarpijos, Kavaradosio ir Toskos arijas – keitė populiarusis Nadiro ir Zurgos duetas iš Georges’o Bizet operos „Perlų žvejai“ pirmojo veiksmo. E. Montvido ir K. Smorigino iš širdies plaukiantys balsai, aukštyn skriejanti muzika visiškai sutapo su bičiuliška šventinio vakaro atmosfera. Įkaitusias publikos emocijas dar labiau pakurstė koncerto pabaigoje atliktas šmaikštus Adinos, Belkorės ir Nemorino tercetas iš Gaetano Donizetti „Meilės eliksyro“ pirmojo veiksmo.

Visą vakarą grojęs Valstybinis simfoninis orkestras savo misiją atliko pagirtinai. Gražiai skambėjo styginiai ir arfa, tiksliai grojo pūtikai, jautriai – mušamieji. Man regis, kad ir akustika salėje buvo nepalyginti geresnė nei anksčiau. Belieka linkėti sėkmingo naujojo sezono.