Autorius: Aistė Račaitytė
Aistė Račaitytė
Ne visai įkvepianti programa
70-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.
Aistė Račaitytė
Nerašytos taisyklės
70-asis Kanų kino festivalis
Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.
Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.
Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė
Lėtosios peržiūros
„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“
Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.
Aistė Račaitytė
Apdovanojimai ir jų vertė
69-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.
Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.
Aistė Račaitytė
Autoriaus balsu
69-asis Kanų kino festivalis
Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.
Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.
Aistė Račaitytė
(Ne)šlovė Holivudui?
Nauji filmai – „Šlovė Cezariui!“
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.
1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.
Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.
Aistė Račaitytė
Drąsūs filmai
Kino formos eksperimentai Berlinalės „Forumo“ programoje
Aistė Račaitytė
Kaip patenkinti sinefilą
Įspūdžiai iš Trijų žemynų festivalio Nante
Aistė Račaitytė
Metų geriausieji
Kitoks Londono kino festivalis
Aistė Račaitytė
Po „Dogmos“
Pokalbis su „Medžioklės“ režisieriumi
„Dogma ’95“ judėjimą pradėjome kartu su Larsu von Trieru ir keliais kitais režisieriais. Mano filmas „Šventė“ tapo vienu svarbiausių judėjimo filmų. „Dogma ’95“ įkvėpė daug kino kūrėjų ir, gali teigti, pradėjo skaitmeninio kino erą. Manau, kad kurti pagal manifeste deklaruojamas naujas kino kūrimo taisykles – puiki priemonė mokytis. Sukūręs „Šventę“, pasijutau tarsi
