Autorius: Aistė Račaitytė
Aistė Račaitytė
Viena sunkiausių patirčių gyvenime
Pokalbis su režisieriumi Rostislavu Kirpičenko
Šiemet Kanų kino festivalio programoje, tarp specialiųjų seansų, pristatytas ir lietuvių, prancūzų bei estų bendros gamybos Rostislavo Kirpičenko debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Pavasaris“ („Vesna“). Jame pasakojama apie Rusijos okupuotą Ukrainos miestelį, kuriame kunigas Andrejus (Kęstutis Cicėnas) bažnyčią turi paversti laikinu nužudytų civilių morgu. Slapta grąžindamas kūnus šeimoms, kad mirusieji būtų oriai palaidoti ir karo nusikaltimai nebūtų nuslėpti, jis kasdien rizikuoja savo ir artimųjų gyvybe.
Aistė Račaitytė
Kino jaunystei skirtas festivalis
Pokalbis su festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu
Jubiliejinės, 10-osios, „Pirmosios bangos“ proga Aistė Račaitytė susitiko su festivalio organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu aptarti drąsiai, išradingai kino jaunystei skirto festivalio bei jo istorijos. Pokalbis pakrypo prie kur kas platesnių kino kultūros klausimų, paliekant maloniai aprėpiamo – devynių seansų – festivalio programos aptarimą patiems žiūrovams. Žaismingesnė nei bet kada programa kviečia švęsti ankstyvąjį kiną ir iki jo vedusias praktikas bei nuosekliai šią kultūrą Letuvoje puoselėjantį dviejų draugų festivalį. Kaip ir kasmet, ne tik archyvinio kino rodymui, bet ir platesniems kino paveldo klausimams skirtas festivalis kviečia ir į filmų programą praplečiančią konferenciją. Šį kartą jos fokuse – pačios ankstyviausios kino apraiškos, bus skaitomi garsių kino paveldo specialistų pranešimai apie magiškuosius žibintus, gėles kine ir pirmuosius bandymus stebinti judančia spalva, apie amžininkus pralenkusius Georges’o Mélièso eksperimentus ir dar daugiau.
Aistė Račaitytė
Kam priklauso Argentinos istorija?
Lucrecia Martel apie filmą „Mūsų žemė“
Kai kalbame apie „mus“ kaip visuomenę, apie ką iš tikrųjų kalbame? Kas lieka už šio „mes“ ribų? Tai vienas svarbiausių klausimų, keliamų Lucrecios Martel dokumentiniame filme „Mūsų žemė“ („Nuestra Tierra“), kurio ilgai laukta pasaulinė premjera šiemet įvyko Venecijos kino festivalyje.
Aistė Račaitytė
Kinas yra priemonė atkurti pasaulio jautrumą
Pierre’as Cretonas ir Vincentas Barré apie filmą „Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“
Filme „Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ („Sept promenades avec Mark Brown“, 2024) gyvenimo ir kūrybos partneriai – kino režisierius ir sodininkas Pierre’as Cretonas bei skulptorius Vincentas Barré – pakviečia seną bičiulį paleobotaniką Marką Browną į nedidelę ekspediciją Ko krašte Normandijoje (Pays de Caux) ieškoti natūraliai tose vietovėse paplitusių priešistorinių augalų.
Aistė Račaitytė
Apie istoriją, gijimą ir trapumą: pirmoji Sapiegų rūmų paroda „Užuovėja“
Ilgai lauktas Šiuolaikinio meno centro padalinio, Sapiegų rūmų, atidarymas – jau kitą savaitę. Naujam gyvenimui prikelti LDK didikų rūmai savo duris atvers kaip visuomenei atvira Vilniaus kultūros erdvė, kurioje šiuolaikinis menas pinasi su skirtingus rūmų gyvavimo etapus atliepiančiu istoriniu pasakojimu, barokine puošyba ir architektūra. Balandžio 12–15 dienomis Sapiegų rūmuose planuojama ypatinga programa: bus atidaromos nuolatinė istorinė ekspozicija „Istorijos kapsulė“, Mindaugo Navako skulptūrų paroda „Porcelianas rūmams“ ir pagrindinė paroda „Užuovėja“. Pastarosios pavadinimą įkvėpė rūmų lankytojus pasitinkantis lotyniškas įrašas fasade, kuris skelbia: „Iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“. Apie šiuolaikinio meno eksponavimą istorinėse erdvėse ir mintis, formavusias „Užuovėjos“ viziją, pasakoja parodos kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Edgaras Gerasimovičius.
Aistė Račaitytė
Teisybės triumfas
Išdalinti Berlyno kino festivalio apdovanojimai
Tokį jausmą patyriau praėjusį šeštadienį dalinant Berlinalės „lokius“, kai iki pat pabaigos vis nenuskambėjo Mati Diop vardas. Mano tvirtas tikėjimas, kad jos filmas konkurse buvo be konkurencijos stipriausias ir kad aktorės Lupitos Nyong’o vadovaujama žiuri, kurioje dirbo ir Albertas Serra bei Christianas Petzoldas, tai patvirtins, nebuvo sugriautas. Su prizais dažnai taip nutinka – būna arba didelis siurprizas (kaip pernai Philibert’o „Adamant“), arba akivaizdybė, kaip Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Taip vadinosi Vakarų Afrikos karalystė, kuri nebeegzistuoja.
Aistė Račaitytė
Pakilti virš buities
Pirmi įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio
Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.
Aistė Račaitytė
Moters perspektyva
Magalie Lépine Blondeau apie „Meilės prigimtį“
Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyta kanadietės Monios Chokri romantinė komedija „Meilės prigimtis“ („Simple comme Sylvain“, Kanada, Prancūzija, 2023) buvo vertesnė pagrindinio konkurso nei eilė į jį pakviestų filmų. Turint omenyje lyčių disbalansą tai buvo mažų mažiausiai keista. Šiame jausmingame, filosofiškame meilės ir poros santykių tyrime aktorė Magalie Lépine Blondeau vaidina filosofijos profesorę Sofiją, kuri jau daug metų yra užmezgusi stabilius ir lygiavertiškus santykius su Ksavjė (Francis-William Rhéaume). Jų socialinis gyvenimas, pasaulėžiūra ir pomėgiai sutampa, ir jau praskriejo daugiau nei dešimt metų su parodų atidarymais ir intelektualiais pokalbiais įgarsintomis vakarienėmis. Jiems taip gera kartu, kad net nesvarbu, jog miega atskirai. Kol į Sofijos gyvenimą, sužadindamas niekada nejaustą aistrą, neįsiveržia sodybą renovuojantis meistras (Pierre-Yves Cardinal).
Aistė Račaitytė
Tarp kalnų ir tekančio vandens
Nauji filmai – „Per arti“
Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris jau pripažintas geriausiu šių metų lietuviškame kine? Septynerius metus Austėjos Urbaitės kurtas „Per arti“ (Lietuva, 2022) – tvirtas ir aktualus ilgametražis debiutas, kuris galėtų rezonuoti su plačia auditorija. Ir filmo plakatas nukreiptas į ją. Jis primena sėkmingų arthauzinių filmų plakatus – juose dažnai atsikartoja panašus vaizdelis: būrelis žmonių, dažniausiai – šeima, jaukus šurmulys ir tik įsižiūrėjus, viename žvilgsnyje persiskaito dramos užuomazgos. Tai kasdieniškas filmas, kviečiantis į kino teatrą kaimynystėje ateiti pasisemti naujų minčių savo būties apmąstymui.
Aistė Račaitytė
Svarbiausia kurti grožį ir poeziją
Loisas Patiño apie filmą „Samsara“
Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.
