Autorius: Aistė Račaitytė
Aistė Račaitytė
Drąsūs filmai
Kino formos eksperimentai Berlinalės „Forumo“ programoje
Aistė Račaitytė
Kaip patenkinti sinefilą
Įspūdžiai iš Trijų žemynų festivalio Nante
Aistė Račaitytė
Metų geriausieji
Kitoks Londono kino festivalis
Aistė Račaitytė
Po „Dogmos“
Pokalbis su „Medžioklės“ režisieriumi
„Dogma ’95“ judėjimą pradėjome kartu su Larsu von Trieru ir keliais kitais režisieriais. Mano filmas „Šventė“ tapo vienu svarbiausių judėjimo filmų. „Dogma ’95“ įkvėpė daug kino kūrėjų ir, gali teigti, pradėjo skaitmeninio kino erą. Manau, kad kurti pagal manifeste deklaruojamas naujas kino kūrimo taisykles – puiki priemonė mokytis. Sukūręs „Šventę“, pasijutau tarsi
Aistė Račaitytė
Moderni eklektika Taline
„Juodųjų naktų“ kino festivaliui pasibaigus
Lapkričio 12–28 d. Taline vyko 16-asis „Juodųjų naktų“ kino festivalis (PÖFF). Jis užbaigia didelių kino renginių metų ciklą Europos regione. Sparčiai besiplečiančiam festivaliui, rodos, pavyksta derinti komercinius ir intelektinius interesus. Auganti tarptautinė festivalio reikšmė sutraukia daug kino pramonės atstovų, festivalis populiarus tarp miestelėnų ir išrankių kino gurmanų. PÖFF programa varijuoja nuo komercinio „Debesų žemėlapio“ iki mažų besivystančių šalių filmų. Tokių kompromisų trūkumai atsiskleidžia painioje ir nevientisoje festivalio programoje. Šiaip ar taip, kasmet tamsiais lapkričio vakarais, nustelbęs per anksti įžiebtą Kalėdų eglutę, PÖFF tampa Talino veidu.
Augindamas savo programą ir reikšmę regiono kino pramonėje, festivalis Estijoje išlieka vienintelis monopolistas. Kitais metų laikais vykstantys Hapsalu siaubo ir fantastinio kino festivalis (HÕFF) bei Tartu filmų apie meilę festivalis (tARTuFF) glaudžiasi po PÖFF skėčiu. Taip pat ir rudens pabaigoje vykstantis PÖFF skyla į mažesnius savarankiškus renginius – animacinių filmų festivalį „Animated dreams“, vaikų ir jaunimo kino festivalį „Just Film“ bei studentiškų ir trumpametražių filmų festivalį „Sleepwalkers“. Visi jie aiškiai pasiskirstė vaidmenimis. PÖFF kartu yra ir intelektualus, ir tikrai žiūroviškas festivalis, o pervertus eklektišką filmų programą matyti, kad festivalio tikslas ir yra
Aistė Račaitytė
Apie kasdienybės dramą ir pankų sindromą
Festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ svečiai iš Suomijos
Trečiadienį oficialiai uždarytas kino festivalis „Ad hoc: nepatogus kinas“ sulaukė ne tik daug žiūrovų, bet ir svečių. Pristatyti savo filmo „Panko sindromas“(„Kovasikajuttu“, Suomija, 2012) į Vilnių atvyko trys kūrybinės grupės nariai – režisierius Jukka Kärkkäinenas, operatorius Jani-Petteri Passis ir prodiuseris Sami Jahnukainenas. Trys suomiai į kiną pasuko visai netikėtai: J.-P. Passis planavo tapti jūrininku, Jukka dirbo sandėlyje, kur suprato, kad reikia kažką keisti, o Sami po kelių nesėkmingų bandymų įstoti į universitetą studijuoti istorijos užsirašė į kino kursus, kur ir sutiko Jukką. Dabar trijulė džiaugiasi savo bendro darbo darna ir tarpusavio supratimu, kuria klausydami širdies ir teigia, kad neprofesionalumas kine, ypač dokumentikoje, – dažnai tik privalumas. Kartu jie sukūrė du dokumentinius filmus, ateityje tikisi sulaukti finansinės paramos ir jau suplanuotam vaidybiniam. Pirmas jų filmas „Tautos svetainė“ („Kansakunnan olohuone“, 2009)rodė kelis išraiškingus suomių svetainės kambarius, juose kalbinami esminius pokyčius išgyvenantys žmonės. Tai filmas apie dėmesio ir žmogiško supratimo ilgesį, laiko tėkmę ir kasdienę gyvenimo dramą. „Panko sindrome“ kūrėjai atranda tikro punk esmę keturių protinę negalią turinčių pankrokerių Pertti, Sami, Kari ir Toni grupėje. Pokalbis apie šiuos filmus su jų autoriais vyko Lietuvos kinematografininkų sąjungoje – studentų „Šoblės kino klube“.
