Tapo už netapusius

Jei atvažiavus televizijai parodos autorė atsisako pasidažyti lūpas raudonai ir kalba nesąmones, tai paskui tegul nesistebi, kad kiti tas raudonas lūpas bando įžiūrėti kūriniuose, kuriuose jų irgi visiškai nėra (yra fiktyvios burnos, bet tai visai kas kita).

Kad ir kaip stengiasi parodos „Apsišaukėlis“ autorė Jurga Šarapova vaidinti apsišaukėlę, apsišaukėle ir lieka. Net jos tapyboje ant konservų dėžučių (apvalių, ovalių, pailgų, užapvalintais kampais) jaučiamas nenuoširdumas: sako (tikriausiai netiesą), kad konservai esą buvo prašmatnūs – kalmarų ir moliuskų, o ne kokių nors kilkių. Ar tai turi ką bendra su tapyba? Be abejo. Dar yra tapybos ant drobės (kuri atrodo kaip klijuotė), ant popieriaus (gal tai piešiniai?), ant faneros, ant senų knygų ir ant senų dokumentų. Šarapova pasakoja pasakas, kad vienas iš aptapytų dokumentų buvęs tapybos restauratorių raštas muziejaus direktoriui B., pranešantis, kad kabinant iš Maskvos atvežtą parodą paveikslas „Leninas dirba“ (ar kažkaip panašiai) netyčia taip nukritęs, kad drobė buvusi pradurta. Restauratoriai rašo paveikslą atrestauruosią, bet darbas užtruksiąs taip ilgai, kad parodoje minėtasis kūrinys sudalyvauti nespėsiąs. Tokį vertingą disidentinį dokumentą užtapyti beprasmiškais kringeliais, kad taptų nebeįskaitomas – argi protinga? O be to – kodėl mes turėtume tikėti, kad taip viskas ir buvo?

Parodoje kur nepasisuksi, visur vien eksponatai – tiek 2D, tiek ir 3D – taip pat ir ne eksponatai (visokie vamzdžiai, lempos, durys ir pan.). Pavyzdžiui, vaza, susiūta iš begalybės įvairiaspalvių (raudonų) medžiaginių „dešrelių“, stovi ant raudono blizgančio rankinuko, kuris guli ant keturių ratukų, kurie stovi ant kvadratinio stiklo, kuris guli ant mažo pečiuko, kuris stovi ant keturių kojelių, o po juo pribirę pelenų.

Kalbant apie netapybą, dar yra milžiniškų „barankų“, arba „padangų“, kuriose seni kailiniai ryja pliušinius žaisliukus – vienur iš jų styro kokia meškiuko koja ar šuniuko ranka, kitur – lapės nosis ar dar nesuprasi kas. Nors kai kuriose vietose tie buvę kailiniai jau yra nuskaidrėję ir išsigryninę, o tai pasireiškia vietiniu nuplikimu, sukietėjimu ir sutapybėjimu, pavyzdžiui portretėliu moteriškės, kuri sako „AHA“.

Net labiau nei kailinių virškinami žvėreliai žiūrovą jaudina „vazos“ iš miniatiūrinių zuikučių, meškučių, žmogeliukų ir kitokių padarų, kurie tarpusavyje taip susigrūdę ir susipynę, kad vieni jau meldžiasi (zuikučiai), kiti grąžo rankas (meškučiai), treti apskritai nežino, ko čia dabar griebtis (nuogaliai ir undinės). Bet ar galima čia ką lyginti su Boschu, Natalevičiumi, Skudučiu ar net Gaveliu:

„Skudučio paveiksluose lyg gamtovaizdis ar virš jo iškylantis milžinas – ne kolektyvinis antžmogiškas kūnas, o skilęs, subyrėjęs „aš“, tad mažieji žmogeliai galbūt yra vidiniai gyventojai. [...] vidinius gyventojus [Gavelis] išsamiai aprašo svarbiausiame rinkinio tekste – apysakoje „Galbūt“:
Žmogus tėra indas, kuriame gali sutilpti tūkstančiai ego, tūkstančiai pavargėlių vidinių padarėlių. Žmogus – tai kerštingai barškanti dėžutė, priglaudžianti tuos pavargėlius, kurie, beje, tik apsimeta esą pavargėliai. Žmogus – tai žvelgiantis į veidrodį padaras, jis pats nežino, kurį iš savo veidų kada pamatys. Geriau įsižiūrėjęs gali pamatyti ir šimtą veidų susyk – švelnius, svajingus, perkreiptus vidinių gyventojų veidus, dirsčiojančius iš tos kaustytos dėžutės, daugybę skirtingų nemirksinčių akių. Ne vien veidus – ir kaukes, ir žvėrių snukius, ir demonus, – visi jie lygiai svarbūs, lygiai reikalingi. Jie paskrajoja, pašliaužioja ir vėl sulenda atgal į žmogų – tą kerštingą barškančią dėžutę. Ir kiekvienas mato pasaulį skirtingai, kiekvienas elgiasi skirtingai, kiekvienas šoka savo šokį. Gerai įsižiūrėkite į Boscho paveikslus ir pamatysite, kuo gali virsti vidiniai gyventojai. Siaubinga nešiotis savyje tokį knibždėlyną, jo negali suvaldyti, sutvarkyti. [...]"
(Erika Grigoravičienė, „Ar tai menas, arba paveikslo (ne)laisvė“, 2017),

jei visi šie veikėjai, dar prieš įžengdami į sceną, yra taip obsesiškai nuausti, nupinti, susiūti iš spalvotų siūlgalių ir atraižėlių, taip nuodugniai, totaliai, smaugiančiai nučiupinėti? Be to, gali būti, kad visi jie mato pasaulį vienodai, o juk tai galbūt dar baisiau.

Beje, tų „vazų“ viduje vyksta vėl visai kiti dalykai, nes jos atseit yra dar ir kaukės, pavyzdžiui, „blogo žmogaus kaukė“ (ją galėtų užsidėti geras žmogus, bet dar labiau – blogas žmogus, nes tada galėtų apsimesti, kad yra blogas tik dėl kaukės).

O viena iš „barankų“ kelia nemenką įtarimą, nes menininkė visiems meluoja, kad ji „pasiūta iš žmogaus odos“. Nors akivaizdu, kad taip tiesiog siekiama pigios sensacijos, o ne meninės ar nemeninės tiesos.

Apskritai Šarapova minkštus dalykus kažkodėl nori paversti kietais, o kietus – minkštais, pavyzdžiui, kam prie paveikslo (arba prie teniso raketės) dar reikia pritaisyti pagalvę?

Vienas iš paveikslų, anot menininkės, jau parodos metu „pasidaugino“, o tas mažutis jo prieauglis skundžia visiems, kas yra motininio paveikslo antroje pusėje (irgi paveikslas, tik juodas), nors pats antroje pusėje teturi pagalvėlę. Tragiška, kai pagalvoji. O dauginimasis parodoje vyksta ir toliau.

Negana to, vos įviliojusi kokį lankytoją į šį rūsį, menininkė iškart paleidžia įrašą, kuriame pati dainuoja it kokia sirena (tiesiogine ir perkeltine prasme). Kai kas gal pasakytų „šaukia“, bet tai skonio reikalas, tuo labiau kad, kaip įžvalgiai pasisakė viena parodos lankytoja, „geras skonis čia atostogauja“, nors iš tiesų dabar ir yra atostogų metas. Tos kažkokio (gal braškių?) skonio atostogos ne vieną žiūrovą išmuša iš vėžių, bet taip jiems ir reikia. O fantastiška, unikali Šarapovos galaktika įtraukia taip, kad iš parodos nebesinori išeiti, o net ir šiaip taip ištrūkus norisi vėl ten sugrįžti, ir atrasti vis naujų ir vis kitokių, iki šiol nepastebėtų dalykų – štai skrieja dar viena planeta, dar vienas atskiras pasaulis, o štai kokių nors samių nacionalinis paltukas, atrastas Humanoje guminiame naro kostiume, o jo nacionalinių raštų kažkieno mama dar nebaigė siuvinėti, jame dar įbesta adata su raudonu siūlu...

O tuo metu Jurga Šarapova apsišaukia, kad tapo už netapusius tapytojais, vadinasi, ir už mane (ir už tave). Dainuoja apie su garsu nukritusį drugelį, kaip nepamiršti nedrąsumo ar kaip ėjo pro šiukšlyną, o ten – mažučiai balandžių formos šiukšlių maišeliai („sužlugdai žmogų, o tada jo nekenti, su malonumu“). Dainuoja: „Ką čia reiškia? Ką čia reiškia? Kas yra reiškimasis kooo? Kas yra reiškimasis kooooo? Ką čia reiškia? Kas yra reiškimasis koooo? Aitrumo tam tikroooo.... Aitrumo tam tikrooooo.... Trumo tikro krooo.... Aitrumo tam tikroooooooo..... Aitrumo tam tiiiikrooooo... Niekas čia nebuvo paprrrastaaaa.... Niekas čia nebuvo atrastAAAAA... viskas tiktai prarastAAAAA... Praradimų dainaaaa.... O jūs galvooosite, galvooosite, galvooositeee... Visą gyvenimą ta galva – jinai sakys oooiiii galvokimeee, ooOOhhhhhhh..! Ir jinai... jinai užminga naktį – plerpt ir užminga, ir jai nerūpi, aš čia guliu be priežiūrooos, o mano mintys miegaaaa! Jinai palieka maneee... ten aštuoniom valandom gulėti be prooOOootOOoo... Galvaaaa... Galva iš tikrųjų yra nerūpestingA! Ir koks pažeidžiamas yra žmogus, kai mie-gA! Kai miega žmoguus, jis daug įdomeeesniiiiiis... Ak, sako, pra-RA-dote ry-šį SU! pra-RA-dote ry-šį SU! Į-gi-jote ryšį SU! Praradote ryyy-šįįįįįįį...SU! Su kuo, pasakyykiteee? Pasakyykite pasaakyykiiteee! Nesakysiu, nes aš pati su savim kalbuuuuu.... Tai dėl to aš žinaaaauuuuu! Aš žinaaauuu, su kuo ryšį praradAAAAAAh......u. Nes aš taip nemanauuu.... Manau, kad nepraradaaauuu... O tu galvok kaip galvoji tu... Ir sakyyyk, ką tau reikia pasakyytiii man-man-man. Man-man-man! O koks čia man įdomuuumAAAs? Svarbiausia įdomuuumaaas, nes kitaaiiiiiiiiiiiiiiiip, kitaip-kitaip-kitaip neįdomuuuu... A! aha! A-ha-ha! Neįdomu. Neįdomu–neįdomu. Neįdomu–neįdomu. Neįdomu–neįdomu.... Neįįįdomuuuuuuuuu.... Sakysim.... Sakysim... VĖL sakysim!? Ach, kokia puiki daugiskaitaaaa! Aš nenoriu tų žodžių. Aš ant jų kabau ir prikibau ir prie kiekvieno žodžio aš kabau. Kabauuu! Kabauuu! Kabauuuu! Kabauuu ant žooodžiooo, sakyyyysim, kas čia per žooooodiiiis!? Sakyyysim? Čia toks tariamasis nuosakas? TAAAs NUOsakas NUOsakas NUUUO! Nuosakas! NUOCYPAS! NUOcyp-cyp-cyyyyp.... Geltonutis cypsiukas paaamirštaaas patvooryyyy.... Nes mamaaa vištaaa tarp vaaarnalėėėšųųų ėėėėjoooo.... Didelėėėėėėėm raaaankooooom.... Vištoos kojųųų netuuuuuuriiiiiiiii........ Turi diiideleees rankaaaaaaaas...... Vištaa labaiii yra geraaa.... Geri žmonės turi dideles rankaaaaaaaas...... Ir višta ėjo ir pamiršo.... Kiek kartų tai matyta.... Pamiršo tą viščiuką, mažą robotuką....... atrodo toks bejausmis, tiesiog cypia ir viskas, cypia dėl tooooo, kad jis geltooonas, turbūūūūūt....... Jisai cypia, nes jam reikia cyyyyypt....“ iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii||||||||||||||||||||iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiIIIIIIIIIIIIIaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIII////////////IIIIIIIIIIIIIIIIIIEEEEEE///////\\\\\\\\\\\\\\\\IIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIII\\\\\\\\\\\\\\\\\||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||////////////////////////////ooooooooooooooooooooooooo|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||iiiiiiiiiiiiiiii\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||

Paroda veikia iki rugsėjo 8 d., taigi ir per Vilniaus galerijų savaitgalį numatytą rugsėjo 5-8 d.