Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio

Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save. Bet kartu ir neleidžia. Yra pavadinimo plyšys. Kur jis? Ar jis skirtas pažiūrėjimui pro? Yra ir veidrodis. Lyg ir normalus veidrodis, kuriame labai gerai matote save. Bet ne, Kristina kviečia ne į šio pasaulio atspindį, o į šio pasaulio „demonstracinę versiją“. „Demo versio“, 2022. Tarsi Lewiso Carrollio Alisa turite peržengti į kitą veidrodžio pusę, į veidrodžio vidų, o vidus – suskilinėjęs ir pilnas plyšių. Čia tie plyšiai? Bet jie juk trukdo žiūrėti. Kristina tai žino. Nes ji ten irgi yra. Ji ten, su jumis. „Mūsų čia daug“, – sako Kristina. Bet jūs matote tik daug suskilinėjusio savęs. Nežiūrėk į suskilusį veidrodį, septynerius metus neištekėsi, sakydavo jums vaikystėje ir jaunystėje, ir jūs tikėjote. Kristina irgi kažką jums sako, bet jūs nesuprantate. „Esperanto kalba buvo sukurta tam, kad galėtume susikalbėti. Tačiau yra priešingai“, – nesuprantamai esperantiškai sako Kristina. Bet ji tikisi, kad jūs ją suprasite. „Tau gerai sekasi išgyventi“, – sako Kristina. Kristinos čia daug. Ir ji nuolat kalba. Bet jūs jos nematote. „Jūs negalite manęs matyti, nes aš dėviu juodą kostiumą“, – lėtai sako Kristina. Sako suprantamai. „Išvirkščias profilis“, 2022. Kristina juokiasi juodame kambaryje. Iš jūsų? Kristina rodo jums ne save, o „klykiančią burną“, arba save kaip skulptūrą iš suskilusio veidrodžio, kuriame jau visiškai nebegalite įžiūrėti savęs. „Jūs esate dalelė, sukurta iš dalelių. Jūs nesate užpildyti, bet esate besitęsiantys, esate amžini“, – sako Kristina. Kristinos balsas hipnotizuoja, jis žada, kad netrukus „iš už nugaros prisėlins milžiniška gauruota švelni ūdra“ ir pamokys, kaip prieiti mėnulio pakraštį ir pamatyti kitą jo pusę. Ir jūs tikite, nors ir nematote. Paskui Kristina vėl liepia jums žiūrėti į save. Dabar jau ekrane. Ir jūs žiūrite, ir matote, bet ne matote save, o matote, kad kamera mato jus. Kamera jus atpažįsta ir kamera jums parodo, kad jus atpažįsta. Nuolatos vėl iš naujo jus atpažįsta. Labai greitai pamiršta ir vėl atpažįsta, pamiršta ir vėl atpažįsta. Bandote pasitraukti, bet ji vis tiek jus atpažįsta. (Kažkada prieš trisdešimt metų, videomeno Lietuvoje pradžioje, Gintaras Šeputis filmavo publiką, o paskui rodė publikai publiką ir filmavo publiką, žiūrinčią į save. Visiems patiko save atpažinti.) Čia į jus žiūri Kristinos nulipdytas Peteris Handkė, kurio jūs neatpažįstate. Savo žodžiais ir maloniu Kristinos balsu jis „plūsta“ jus kaip publiką. „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“, 2021. Taip, yra dabar, bet čia nėra kitų, už kurių buvimo galėtumėte pasislėpti. Jūs esate viena(s). „Aš nesikalbu su jumis“, – sako Peteris Handkė Kristinos Švenčionytės balsu. Jūs pasukate į kairę (nuo mėnulio, kaip mokė Kristina ir jos ūdra), bet tik dar labiau sutrinkate, nes pamatote, kad dabar į jus žiūri Kristina. „Atminties linija“, 2023. Būsimoji Kristina žiūri į jus iš praeities. Ji žiūri tiesiai į jus ir jūs ją atpažįstate. Jūs ją atpažįstate piešiniuose, kuriuos jos tėvas piešė prieš trisdešimt metų studijuodamas Dailės akademijos Skulptūros katedroje, kai Kristinos dar nė būti nebuvo. Jūs netikite, kad taip gali būti. Jūs ieškote tuose piešiniuose jei ne dirbtinio intelekto, tai bent fotošopo. Ar bent jau trintuko ir kito pieštuko. Bet nieko to nėra. Yra tiesiog seni piešiniai. Yra „linija“, jungianti praeitį ir dabartį, jungianti tėvą ir dukrą, studijuojančią Skulptūros katedroje ir ką tik netekusią tėvo. Yra netektis. Toli toli, tuščiame parodų salės gale, kur daugiau nieko nėra, kabo sena mažytė Kristinos tėvo fotografija. Jaunas tėvas sėdi prie būgnų. Čia, parodoje, irgi yra būgnai. Kartais jais grojama, ir tuomet Kristina pasakoja, kaip buvo, arba galėjo būti, kai tėvas yra ir tuo pat metu jo jau nebėra. Pasakoja lėtai ir ramiai. Bet. Yra. Emocija. Yra. Poezija. Yra. Netektis. O jums galima pagroti būgnais? Galima. Bet nėra lazdelių. Sakė, kad lazdeles pavagia arba išduria jomis skylę būgne. Čia ir dabar jau yra skylė. Bet ne būgne, o tokiame keistame inkubatoriuje. „Jų karo laukas“, 2023. Viduje – kailis, o jame – gipsinis embrionas. „Instaliacija yra įkvėpta Christinos Lamb knygos „Mūsų kūnai – jų karo laukas“, kurioje užfiksuotos moterų patirtys karo kontekste“, – sako Kristina. Štai tas plyšys. Jums labai norisi įkišti ranką pro jį ir įsitikinti, kad tai, kas ten yra, iš tikrųjų yra. Kad tai tikra, o tiksliau – netikra. Kad ten ne tik šilta, bet ir šalta. Kad tai – netektis. Būsi pikta – neištekėsi, sakydavo jums. O įmanoma kariauti ir nebūti piktai? O galima negimdyti? O įmanoma neprarasti? O galima čia kišti ranką? Jeigu yra skylė, tai manote, kad galima? Kai įsilaužėlis išdaužia stiklą ir kiša ranką pro skylę, tai įsipjauna ir palieka ant stiklo savo kraujo. Palieka įkalčių. „Šešėlis parodo šviesą“, – iš lėto taria Kristina. Jūs klausote Kristinos. Klausote ir tikite, bet matote ir netikite? Paklausykite Kristinos. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Arba viskas jau būtų įvykę. Kai ji pažiūrės į jus, liksite perkeisti.

Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 11 d. Parodos konsultantės: Justė Kostikovaitė ir Simona Žemaitytė. Parodos partneris:Užupio meno inkubatorius. Sausio 19, 20 d. ir vasario 2, 3 d. parodoje vyko Kristinos Švenčionytės performansai „DEMO VERSIO“ ir „Atminties linija“.

Kristina Švenčionytė (g. 1992 m.) – aktorė ir tarpdisciplininė menininkė. Studijavo LMTA ir VDA. Gilinasi į audiovizualinę raišką, jungdama skulptūrą, instaliaciją, tekstą ir performansą.