Autorius: Vidas Poškus

Vidas Poškus

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

Vidas Poškus

Mildos Dainovskytės, Eglės Ruibytės „Žemė/Earth 2.0“ ir Jolantos Mikulskytės „Vanduo ~intro“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Senokai galerijos „Kairė–dešinė“ parodinės ekspozicijos buvo susijusios viena su kita, tiesiog konceptualiai įaugusios viena į kitą – taip, kad arba akyse iškyla Rubenso kompozicijos „Žemės ir vandens sąjungos“ (rubensiškų, žinoma, formų moteris meiliai žvelgia į žiūrovui nugarą atsukusį, draperijomis strėnas apsijuosusį barzdylą) vaizdinys, arba įtariai pradedi galvoti, jog autoriai ir ekspozicijos valdytojai buvo sutarę tarpusavyje. Tai turbūt nėra jau taip ir blogai – ar ne?

Dešinėje (žvelgiant nuo Latako – irgi savotiško bent jau vandens, o ir žemės įsikūnijimo – nes juk be jos suteiktų formų nebūtų skysčių tekėjimo vektoriaus) turime Eglę Ruibytę ir Mildą Dainovskytę, konceptualizavusias, įvaizdinusias ar gal net tiesiog iliustravusias žemės stichiją (apie jų pirmąją „Žemę“ rašyta http://www.7md.lt/daile/2015-07-03/Guglinam-Zeme), kairėje – Jolantą Mikulskytę su vandeniu, daugybe vandenų ir net povandeniniais pasauliais bei jų gyventojais. Dar viršuje esama Vytenio Tolučio „Tarpinės stotelės“, kuri tikinčiam žmogui tokia ir turėtų būti (nes juk galutinė stotis – dangus – yra kur kas aukščiau, ne trečiame aukšte), o paprastam lankytojui ten jau būtų ir pasivaikščiojimo po tris parodas pabaiga...

Vidas Poškus

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Valandos. Katedra“ galerijoje „Trivium“

Intersekcija – tai sankirta. Paprastai šis terminas vartojamas matematikoje, aibių teorijoje, kalbant apie kelių skaičių aibių sankirtas. Vizualiai tai galima pavaizduoti geometriškai, du apskritimus kraštais uždedant vieną ant kito. Tas plotelis, kuriame persidengia abi figūros, ir yra intersekcija (matematiškai tai išreiškiama taip – A ∩ B). Šį paaiškinimą pateikiu norėdamas įtikinti, kad Gedimino Pranckūno fotografijos yra intersekcinio pobūdžio.

Žinoma, žvelgiant iš meno kūrinio suvokimo filosofijos (ir psichologijos), galima teigti, kad kiekvienas kūrinys yra intersekciškas – mat jame persisluoksniuoja, persidengia du skirtingi pasauliai, lygmenys, fenomenai – vienas iš regimosios aplinkos, kitas – iš menininko vidinio Aš, jo dvasinės struktūros. Štai konkretus to paties G. Pranckūno pavyzdys. Jis fotografuoja architektūrines detales – kolonas, piliorius ir piliastrus. Mes žinome (pagaulesni atspėja, kitiems padeda pats parodos pavadinimas – „Valandos. Katedra“), kad fiksuojama Vilniaus arkikatedra. Taigi akivaizdu, kad fotografijoje susikerta tai, ką menininkas vaizduoja, ir tai, ką jis jaučia. Aiškinant, kad kūrėjas yra tik mediumas, ir taip autorių eliminuojant, įmanoma sakyti, kad intersekcija įvyksta tarp kūrinio ir suvokėjo. Arba net tarp kūrinio, menininko ir suvokėjo (A ∩ B ∩ C). O gal toje sankirtoje dar egzistuoja ir regimasis pasaulis. Žinoma, formalizuoti galima iki begalybės. Tačiau intersekcinis G. Pranckūno fotografijų pobūdis vėlgi yra užkoduotas tame pavadinime. Menininkas akivaizdžiai nurodo, kad jam yra svarbus erdvės ir laiko santykis (viso to rezultatas – unikalusis erdvėlaikis). Fiziškai tai išreikšta šviesos bei šešėlių slinkimu per Katedros kolonas (jų liemenis – čia šis antropomorfizmas yra net labai vietoje), per prieblandos intensyvumą, per jos evoliucionavimą nuo ryto brėkšmos iki vakaro tamsos. Žodžiu – intersekciškumas G. Pranckūno fotografijose slypi ten, kur persilieja šviesa ir šešėlis.

Vidas Poškus

Eimučio Markūno paroda „Didžiojo chaoso mažoji versija“ Kauno paveikslų galerijoje

Vis dėlto pradėkime nuo pavadinimo. Jis intriguoja. Domina ir kelia smalsumą dėl kelių priežasčių. Pirma, pasakymas „didžiojo chaoso mažoji versija“ tartum nurodo, jog esama ir kitų, anksčiau ar paskui (vėliau) atsirasiančių to chaoso variantų. Žinant ar bent nutuokiant žmogiškąją prigimtį, regėtųsi, jog didžioji to chaoso versija jau egzistuoja, jau gyvena savo gyvenimą, juk paprastai žmonės pradeda nuo didelių darbų, o baigia ar pakartoja mažesniais (palyginkime kad ir Babelio bokštą su pačia aukščiausia – Cheopso piramide, taip, šioji siekia net 147 m, bet pirmasis beveik lietė dangų). Kita vertus, natūralus smalsumas gimsta iš tos priešybės maža–didelis, kurioje esama netgi šiokio tokio humoro. Pavyzdžiui, antrojoje klasėje mano geriausias draugas (ir didžiausias klasės chuliganas) Robertas demonstruodavo tokį juokelį – nykščiu ir smiliumi jis suvaidindavo mažo žmogelio žiobtus, ryžtingai ištariančius plonu balseliu „Aš tave suėsiu!“, o tuomet abiem rankomis sieksniškai pavaizduodavo didelį žmogų – jo lūpas, bailiai atsakančias storu balsu sprindinei būtybei: „Tai gal nereikia!?“ E. Markūnas irgi yra ironiškas ar net (sakyčiau) koketuojantis, nes jo darbų formatai niekuomet nebuvo maži. Šis menininkas – tai monumentalistas per se. Net kameriškesnių dydžių darbai – nuo kokio objekto ar tapybos darbo – yra jei ne dideli, tai bent didingi. O tai juk beveik tapačios sąvokos ir reikšmės...

Vidas Poškus

Paroda „Jauna Kauno tapyba“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Vidas Poškus

„Keliaujančios raidės ’15: Ryt–vakar“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Būkime atviri – esama tokių veiklos sričių, kurios yra įdomios tik jas puoselėjantiems profesionalams. Geriausiu pavyzdžiu visuomet pateikčiau akademinę muziką. Pats nesidomiu jos aktualijomis, nesigilinu į šios veiklos pasiekimus ir atradimus, todėl natūraliai žiovauju priverstinio (paprastai pats save ir priverčiu) sėdėjimo koncerte metu.

Dailėje tokia sritimi galėtų būti grafinis dizainas. Nieko nuostabaus – dėl savo taikomojo pobūdžio ši specialybė iš dalies apsiriboja ją puoselėjančiųjų dėmesiu. Nes publikai aktualesnis yra rezultatas ir jo teikiami pranešimai. Kaip antai, galbūt daug kas turi savo nuomonę apie logotipą ir firminį stilių, plakatą ir knygą („tas gražus, o šis – nelabai“) – kaip jie apipavidalinti ir panašiai, bet tik retas (kalbame apie profanus) papildomai domėsis meninių ar juo labiau techninių priemonių problematika. Šis fenomenas kažkuo primena alcheminį procesą – daug kas nori aukso, tačiau tik retas ryžtasi jį pagaminti iš kokios nors kitokios medžiagos.

Būtent apie tai mąsčiau vaikščiodamas po antrame „Titaniko“ aukšte esančią salę su ją okupavusia tęstine (ir iš tiesų keliaujančia bent po ekspozicines erdves) paroda „Keliaujančios raidės ’15: ryt–vakar“. Paroda tėra tik nedidelė ledkalnio viršūnė, kur kas platesnės VDA Grafinio dizaino katedros iniciatyvos dalis. Visas sumanymas yra apėmęs „intensyvios tipografijos savaitės – ITS“ programą, kurios metu vyko įvairaus pobūdžio tarptautiniai renginiai: kūrybinių dirbtuvių ciklas, mokslinių-meninių tyrimų konferencija, galop – intensyvus savo amato žinovų bendravimas. O jų šį kartą buvo daug ir ne bet kokių: „Keliaujančių raidžių“ spiritus movens – kuratorės Aušros Lisauskienės teigimu – „tai pasaulinio lygio žvaigždės“, tokie kaip Patrickas Pleutinas ar Jeanas-Baptiste’as Levée iš Prancūzijos, kinų grafinio dizaino meistras Xia Jongas, estas Ivaras Sakkas ar Marianas Oslislo iš Lenkijos. Tokio plataus spektro (tiek geografine, tiek savo interesų lauku) dalyvių pakvietimas ir dalyvavimas aiškiai lėmė ir projekto paantraštę: ryt-vakar. Lietuvių kalboje (o grafinio dizaino, tipografikos bei kaligrafijos žinovai su komunikacija ar lingvistika visuomet turi tiesioginį ryšį) šios dvi sąvokos ženklina ne tik skirtingą paros metą, bet ir priešingas geografines šalis. Čia ir slypi visas „Keliaujančių raidžių“ vertingumas.

Vidas Poškus

7-osios Vilniaus tarptautinės dailininko knygos trienalės paroda VDA parodų erdvėje „Titanikas“

Tikiuosi, nedarau didelio nusikaltimo atskleisdamas kai kurias šio teksto atsiradimo detales. Viena vertus, atėjęs darbuotis į viliojančias ir įpareigojančias Vilniaus dailės akademijos parodų erdves „Titanikas“ nuo pat pirmos dienos mąsčiau apie būtinybę rašyti apžvalginius straipsnius, skirtus bent jau tam, kas vyks šiose nemažose, net du aukštus, šimtus kvadratinių metrų užimančiose erdvėse. Taip jau atsitiko, kad pirmoji man pradėjus dirbti atidaryta paroda – tai 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė „ERROR“, kuruojama jos ilgamečio ir nenuilstančio organizatoriaus profesoriaus Kęstučio Vasiliūno. „7 meno dienų“ redaktorė, sutikta gotikiniame Akademijos koridoriuje, maloniai sutiko laukti teksto, paragindama padiskutuoti su neseniai publikuotu Jolitos Liškevičienės straipsniu apie knygos meno parodą „Arkos“ galerijoje (7 meno dienos, Nr. 37, 2015 10 23). Mintyse skatinau ir netgi pajutau kovinio šuns dvasią laukdamas galimybės ginčytis, diskutuoti, o tik paskui svarstyti.

Juolab kad ir „Arkoje“, ir „Titanike“ įvykę knygos meno renginiai turi nusistovėjusius, iš dalies labai tradicinius formatus, nemažus dalyvių skaičius, o tai jau savaime rodo diskusijų būtinybę. Galop ir pats Vasiliūnas dar parodos rengimo metu puse lūpų užsimindavo apie tam tikras kolizijas, nuoskaudas, replikas, jausmų pliūpsnius, su kuriais jam nuolat teko, tenka ir turbūt teks (tokia jau tų kuratorių bei organizatorių lemtis!) susidurti. Tai natūralu, nes vieni kandidatai ir pretendentai nepateko, kiti aplenkė žiuri bei kvietimų barjerus. Viskas kaip toje dainoje: „...kažkam žirgas, kažkam tik kamanos...“. Būtent šioje vietoje dera paminėti (tą labai akcentavo ir pats Vasiliūnas), kad į dailininko knygos projektą kūrinius atrinko (teigiamo verdikto sulaukė 78 menininkai iš daugelio pasaulio šalių – nuo Aliaskos iki Japonijos) tarptautinė komisija, tačiau kai kurie dalyviai (netgi trisdešimt septyni) buvo tiesiog pakviesti. Ir, kaip sakė šiek tiek nusivylęs ar netgi pasipiktinęs kuratorius, a priori taisyklė nesuveikė, nes iš anksto pakviestieji menininkai nuvylė pateikdami ne pačius geriausius kūrinius...

Vidas Poškus

Tarptautinės muziejų dienos proga K. Varnelio namuose-muziejuje penktadienį (gegužės 15 dieną) nuo 16 iki 20 valandos lankytojai kviečiami ne tik apžiūrėti dalį atvertos nuolatinės ekspozicijos, kurioje eksponuojami optiniai, septintajame-aštuntajame dešimtmečiais Čikagoje menininko sukurti darbai, bet ir susipažinti su jo sukauptu kilimų rinkiniu.

Vidas Poškus

Galerija-dirbtuvė RA

Pranciškonų g. 8, Vilnius

Vidas Poškus

Tapyba. 1934-ieji

Atidarymas 17. 30, 2015 m. sausio 30 d. (penktadienis)

2015 m. sausio 30 d. – vasario 10 d.

Vidas Poškus

Kas įvyko / neįvyko dailės gyvenime 2014-aisiais

Pateikiant išsamią ir įvairiapusę visų (o, siaube – visų!!!) praeinančių metų dailės įvykių bei renginių, sumanymų ir įsikūnijimų apžvalgą, reikia gerokai įtempti smegeninę ir 1) prisiminti visus tuos atvejus; taip pat 2) teisintis (arba nesiteisinti, bet argumentuoti), jeigu kokiame nors iš jų nedalyvauta arba jis palaikytas nevertu dėmesio... Iš karto dar norisi pasakyti, kad ir fiziškai, ir psichologiškai neįmanoma sudalyvauti visur. Štai atrodo, kad Lietuvos dailės gyvenimas yra seklus ir kartais monotoniškas, o staiga pamatai, kad kartais visa tai primena vadinamąjį „varlių pliažą“, kuriame iki kelių (seklu!) braidžiojantys vaikai (bet jų labai daug) taškosi, rėkauja, triukšmauja, žaidžia ir tiesiog džiaugiasi pačiu procesu – kol jį sutrukdo koks nors pilvotas ir gyvenimu taip pat norintis pasidžiaugti (bet nepakenčiantis bamblių taškymosi) dėdė. Arba kaip kokia smėlio dėžė – mažamečiai (dideliausia jų bendruomenė) mojuoja kastuvėliais, stato netvarias pilis ir kitokius infantilios architektūros objektus. Tuomet ateina chuliganavotas dičkis arba budri bei neperkalbama auklė ir pakoreguoja įvykius savomis linkmėmis. Tokie turbūt buvo ir 2014-ieji dailėje. Viskas vyko kaip visuomet – labai daug parodų, pristatymų ir kitokių „projektų“ (pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, kad šį žodį toleruoju tik kalbose apie architektūrą), bet būta ir tokių reiškinių, kurie lyg kokie orientyrai suteikia konkrečiai laiko atkarpai unikalių bruožų. Ir kas gali žinoti – galbūt visa tai darys esminių pokyčių ir ateityje...