7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Vidas Poškus

Vidas Poškus

Akademiškumas versus kūryba

Vilniaus dailės akademijos ir A. Stieglitzo dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda „Dvi akademijos: vaizdas medžiagoje“ Sankt Peterburge

Mąsčiau, ar rašyti savotišką ataskaitą (o ne parodos recenziją) apie dviejų akademijų parodas vienoje iš jų, nes iš karto susidūriau su keliomis ne tik asmeninio pobūdžio problemomis. Viena jų – tai kuratoriaus savireflektavimo klausimas, kita – politinio pobūdžio. Dar 2016 m. rudenį VDA delegacija lankėsi Sankt Peterburge ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Stieglitzo dailės akademija. Vienas iš pirmųjų bendro darbo punktų ir buvo paroda. Tad man kilo šiokia tokia dilema mąstant apie politinį kontekstą – žinant, kad viešajame gyvenime politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai išgyvena ne pačius geriausius laikus, parodinis sumanymas atrodė šiek tiek paradoksalus. Šis keistumas lydėjo visą laiką iki parodos atidarymo, tačiau tam tikri dalykai, išryškėję per bendrą darbą, savaime atsakė į klausimus, kurie iš pradžių regėjosi labai komplikuoti.

Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. Autoriaus nuotr.
Atidarymo akimirka. Autoriaus nuotr.
Atidarymo akimirka. Autoriaus nuotr.
Atidarymo akimirka. Autoriaus nuotr.
Atidarymo akimirka. Autoriaus nuotr.
Anastasija Sosova, baigiamasis darbas „Dvigubas pastatymas“. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Anastasija Sosova, baigiamasis darbas „Dvigubas pastatymas“. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Alksej Chižniakov, diplominis darbas „Artefaktas“. 2013 m. Autoriaus nuotr.
Alksej Chižniakov, diplominis darbas „Artefaktas“. 2013 m. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus

Tapyba kaip žaizda

Remigijaus Treigio tapybos paroda „Aistei pakvietus“ namų galerijoje „Trivium“

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

Remigijus Treigys, ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Kopėčios“, 1994 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Kopėčios“, 1994 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Senas namas“, 1990 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Senas namas“, 1990 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Žalias paveikslas“, 1993 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, „Žalias paveikslas“, 1993 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, be pavadinimo, 2013 m. R. Treigio nuotr.
Remigijus Treigys, be pavadinimo, 2013 m. R. Treigio nuotr.
Vidas Poškus

Šešėlių karalystėje dvigubu žvilgsniu

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno instaliacija „Leksikonas“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Pranciškus Brazdžiūnas, „Leksikonas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Vidas Poškus

Amžinos vertybės, kurios visuomet aktualios

Saulės Kisarauskienės parodos „Akademijos“ ir „Trivium“ galerijose

Būkime atviri – Saulė Kisarauskienė, kaip menininkė, yra užgožta savo sutuoktinio Vinco Kisarausko. Turbūt ne nuo to reikėtų pradėti analizuoti net dvi dailininkės parodas (viena – paskutinių metų tapybos – veikė „Akademijos“ galerijoje, kita – labiau monotipijų, pačios autorės įvardijamų kaip moliotipijos, iki šiol veikia Aistės Kisarauskaitės namuose įkurtoje galerijoje „Trivium“). Nes vis dėlto šeiminiai santykiai, žmogaus charakteris ir kitokie ad hominem, regis, nelabai turi ką bendro su galutiniu rezultatu – meno kūriniu. Žinoma, jeigu tik nesame geltonos spalvos ar psichoanalitinio metodo dailės kritikoje atstovai. Kita vertus, nelyginti S. Kisarauskienės su V. Kisarausko ar kitų tos kartos menininkų – Juzefos Čeičytės, Algirdo Steponavičiaus, Vytauto Šerio, Vytauto Valiaus, Kazės Zimblytės, Birutės Žilytės – personalijomis ir, svarbiausia, kūriniais, vėlgi būtų netikslu. Ypač dėl to, kad šiuos menininkus, jų kartą jungia panašios vertybės, giminingi plastikos ir estetikos principai. Trumpai tai apibendrinsime paminėdami 7-ojo dešimtmečio menininkų poziciją kurti dailę, priešingą oficialiam sovietiniam menui, sąlygotam deklaracijų ir direktyvų.

Saulė Kisarauskienė, „Ženklai“. 1989 m.
Saulė Kisarauskienė, „Ženklai“. 1989 m.
Saulė Kisarauskienė, „Vienas“. 2010 m.
Saulė Kisarauskienė, „Vienas“. 2010 m.
Saulė Kisarauskienė, „Juodieji torsai, I“. 2010 m.
Saulė Kisarauskienė, „Juodieji torsai, I“. 2010 m.
Saulė Kisarauskienė, „Nr. 10“. 1995 m.
Saulė Kisarauskienė, „Nr. 10“. 1995 m.
Saulė Kisarauskienė, „Judėjimas“. 2006 m.
Saulė Kisarauskienė, „Judėjimas“. 2006 m.
Vidas Poškus

Reikalinga ar nereikalinga?

Meno doktorantų paroda „Atviros studijos 2016“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, meno projektas „Kasdienybėje besislapstančios idėjos: nuo erdvinio objekto prie funkcionalaus drabužio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, meno projektas „Kasdienybėje besislapstančios idėjos: nuo erdvinio objekto prie funkcionalaus drabužio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Stulgaitė-Kriukienė, meno projektas „Simboliai. Šviesa. Faktūra“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Stulgaitė-Kriukienė, meno projektas „Simboliai. Šviesa. Faktūra“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, meno projektas „Prasmės konstravimas šiuolaikiniame mene“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, meno projektas „Prasmės konstravimas šiuolaikiniame mene“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Tomas Daukša, meno projekto „Iš pusiausvyros išvestos sistemos“ dalis „Grindinio akmuo ir jo kopija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Tomas Daukša, meno projekto „Iš pusiausvyros išvestos sistemos“ dalis „Grindinio akmuo ir jo kopija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Danusevičius, meno projektas „Kamufliažinis vyriškumas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Danusevičius, meno projektas „Kamufliažinis vyriškumas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Dirgėla, meno projektas „Originalumo problematika dizaine“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Dirgėla, meno projektas „Originalumo problematika dizaine“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Deima Katinaitė, meno projektas „Spalvos kontekstai 1. 2. 3. 4.“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Deima Katinaitė, meno projektas „Spalvos kontekstai 1. 2. 3. 4.“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vidas Poškus

Mokytojas ir mokinys, skirtingi ir panašūs

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.

 

Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).

Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Žemaitė“. 1969–1970 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Sėdinti“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Sėdinti“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Pajūryje“. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Petras Aleksandravičius, „Pajūryje“. 1971 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Samurajus“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Samurajus“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Sapnas I“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Sapnas I“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Šv. Onos reminiscencija“. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Raudys-Samogitas, „Šv. Onos reminiscencija“. 2009 m. A. Narušytės nuotr.
Vidas Poškus

Dangaus ir žemės sąjunga

Mildos Dainovskytės, Eglės Ruibytės „Žemė/Earth 2.0“ ir Jolantos Mikulskytės „Vanduo ~intro“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Senokai galerijos „Kairė–dešinė“ parodinės ekspozicijos buvo susijusios viena su kita, tiesiog konceptualiai įaugusios viena į kitą – taip, kad arba akyse iškyla Rubenso kompozicijos „Žemės ir vandens sąjungos“ (rubensiškų, žinoma, formų moteris meiliai žvelgia į žiūrovui nugarą atsukusį, draperijomis strėnas apsijuosusį barzdylą) vaizdinys, arba įtariai pradedi galvoti, jog autoriai ir ekspozicijos valdytojai buvo sutarę tarpusavyje. Tai turbūt nėra jau taip ir blogai – ar ne?

Dešinėje (žvelgiant nuo Latako – irgi savotiško bent jau vandens, o ir žemės įsikūnijimo – nes juk be jos suteiktų formų nebūtų skysčių tekėjimo vektoriaus) turime Eglę Ruibytę ir Mildą Dainovskytę, konceptualizavusias, įvaizdinusias ar gal net tiesiog iliustravusias žemės stichiją (apie jų pirmąją „Žemę“ rašyta http://www.7md.lt/daile/2015-07-03/Guglinam-Zeme), kairėje – Jolantą Mikulskytę su vandeniu, daugybe vandenų ir net povandeniniais pasauliais bei jų gyventojais. Dar viršuje esama Vytenio Tolučio „Tarpinės stotelės“, kuri tikinčiam žmogui tokia ir turėtų būti (nes juk galutinė stotis – dangus – yra kur kas aukščiau, ne trečiame aukšte), o paprastam lankytojui ten jau būtų ir pasivaikščiojimo po tris parodas pabaiga...

Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Vidas Poškus

Intersekcija, arba kolonos ir augalai

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Valandos. Katedra“ galerijoje „Trivium“

Intersekcija – tai sankirta. Paprastai šis terminas vartojamas matematikoje, aibių teorijoje, kalbant apie kelių skaičių aibių sankirtas. Vizualiai tai galima pavaizduoti geometriškai, du apskritimus kraštais uždedant vieną ant kito. Tas plotelis, kuriame persidengia abi figūros, ir yra intersekcija (matematiškai tai išreiškiama taip – A ∩ B). Šį paaiškinimą pateikiu norėdamas įtikinti, kad Gedimino Pranckūno fotografijos yra intersekcinio pobūdžio.

 

Žinoma, žvelgiant iš meno kūrinio suvokimo filosofijos (ir psichologijos), galima teigti, kad kiekvienas kūrinys yra intersekciškas – mat jame persisluoksniuoja, persidengia du skirtingi pasauliai, lygmenys, fenomenai – vienas iš regimosios aplinkos, kitas – iš menininko vidinio Aš, jo dvasinės struktūros. Štai konkretus to paties G. Pranckūno pavyzdys. Jis fotografuoja architektūrines detales – kolonas, piliorius ir piliastrus. Mes žinome (pagaulesni atspėja, kitiems padeda pats parodos pavadinimas – „Valandos. Katedra“), kad fiksuojama Vilniaus arkikatedra. Taigi akivaizdu, kad fotografijoje susikerta tai, ką menininkas vaizduoja, ir tai, ką jis jaučia. Aiškinant, kad kūrėjas yra tik mediumas, ir taip autorių eliminuojant, įmanoma sakyti, kad intersekcija įvyksta tarp kūrinio ir suvokėjo. Arba net tarp kūrinio, menininko ir suvokėjo (A ∩ B ∩ C). O gal toje sankirtoje dar egzistuoja ir regimasis pasaulis. Žinoma, formalizuoti galima iki begalybės. Tačiau intersekcinis G. Pranckūno fotografijų pobūdis vėlgi yra užkoduotas tame pavadinime. Menininkas akivaizdžiai nurodo, kad jam yra svarbus erdvės ir laiko santykis (viso to rezultatas – unikalusis erdvėlaikis). Fiziškai tai išreikšta šviesos bei šešėlių slinkimu per Katedros kolonas (jų liemenis – čia šis antropomorfizmas yra net labai vietoje), per prieblandos intensyvumą, per jos evoliucionavimą nuo ryto brėkšmos iki vakaro tamsos. Žodžiu – intersekciškumas G. Pranckūno fotografijose slypi ten, kur persilieja šviesa ir šešėlis.

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Valandos. Katedra“. 2014 – 2015 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, katalogas Gedimino Pranckūno parodai „Valandos. Katedra“. 2016 m.
Vidas Poškus

Deimantinis kelias

Eimučio Markūno paroda „Didžiojo chaoso mažoji versija“ Kauno paveikslų galerijoje

Vis dėlto pradėkime nuo pavadinimo. Jis intriguoja. Domina ir kelia smalsumą dėl kelių priežasčių. Pirma, pasakymas „didžiojo chaoso mažoji versija“ tartum nurodo, jog esama ir kitų, anksčiau ar paskui (vėliau) atsirasiančių to chaoso variantų. Žinant ar bent nutuokiant žmogiškąją prigimtį, regėtųsi, jog didžioji to chaoso versija jau egzistuoja, jau gyvena savo gyvenimą, juk paprastai žmonės pradeda nuo didelių darbų, o baigia ar pakartoja mažesniais (palyginkime kad ir Babelio bokštą su pačia aukščiausia – Cheopso piramide, taip, šioji siekia net 147 m, bet pirmasis beveik lietė dangų). Kita vertus, natūralus smalsumas gimsta iš tos priešybės maža–didelis, kurioje esama netgi šiokio tokio humoro. Pavyzdžiui, antrojoje klasėje mano geriausias draugas (ir didžiausias klasės chuliganas) Robertas demonstruodavo tokį juokelį – nykščiu ir smiliumi jis suvaidindavo mažo žmogelio žiobtus, ryžtingai ištariančius plonu balseliu „Aš tave suėsiu!“, o tuomet abiem rankomis sieksniškai pavaizduodavo didelį žmogų – jo lūpas, bailiai atsakančias storu balsu sprindinei būtybei: „Tai gal nereikia!?“ E. Markūnas irgi yra ironiškas ar net (sakyčiau) koketuojantis, nes jo darbų formatai niekuomet nebuvo maži. Šis menininkas – tai monumentalistas per se. Net kameriškesnių dydžių darbai – nuo kokio objekto ar tapybos darbo – yra jei ne dideli, tai bent didingi. O tai juk beveik tapačios sąvokos ir reikšmės...

Eimutis Markūnas, „Radiacijos lygis nepakitęs“. 2012 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „Radiacijos lygis nepakitęs“. 2012 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „ERSTE MAL“. 2012 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „ERSTE MAL“. 2012 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „INVISIBLE“ (skirtas Williamui Blake’ui). 2011 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „INVISIBLE“ (skirtas Williamui Blake’ui). 2011 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „Trys kirčiai laikui sustabdyti“. 2011 m. L. Brundzos nuotr.
Eimutis Markūnas, „Trys kirčiai laikui sustabdyti“. 2011 m. L. Brundzos nuotr.
Vidas Poškus

Kaip ten su ta tapyba?

Paroda „Jauna Kauno tapyba“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas