Autorius: Vidas Poškus

Nesislapstysiu po vadinamojo objektyvumo kauke ir iš karto prisipažinsiu, kad rašau kaip Gyčio Skudžinsko „Albumo“ atsiradimu K. Varnelio namuose-muziejuje suinteresuotas asmuo. Taip, dirbu šioje institucijoje ir iš pat pradžių personaliai turėjau motyvuoti tų aštuoniolikos dėžučių atsiradimą vienoje iš muziejaus salių (ne bet kur, o ant stalo tos salės viduryje).

Bet iš pradžių – trumpai apie K. Varnelio namų-muziejaus parodinę politiką. K. Varnelio namai-muziejus yra gana unikali kultūrinė įstaiga Vilniuje, o gal net Lietuvoje. Tai pusiau privatus (nes sukurtas vieno žmogaus pastangomis), tačiau ir valstybinis (nes yra kuo tikriausias Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas) muziejus. Bet esminė specifika – net ne ši institucinė priklausomybė.

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1085), 2014-06-18 | Dailė

Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas

Gytis Skudžinskas, ekspozicijos fragmentas. V. Poškaus nuotr.

Vidas Poškus

Pilkieji gulbiukai

Apie kai kurias tapybos studijų tendencijas Vilniaus dailės akademijoje

Nuo tapybos bakalaurų darbų gynimo Vilniaus dailės akademijoje praėjo jau visa savaitė, o aš kažkodėl vis galvoju ir galvoju apie juos. Galbūt tai yra natūralu – tą pačią instituciją baigiau truputėlį daugiau nei prieš dešimtį metų (o siaubas, kaip bėga laikas!), retkarčiais skaitau čia vieną kitą paskaitą (pavaduodamas savo buvusius profesorius), recenzuoju arba dalyvauju gynimo komisijose. Tad esu su savąja alma mater iki šiol susijęs nenukirpta bambagysle, su geroms ir blogomis šio reiškinio pasekmėmis.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1083), 2014-06-03 | Dailė

VDA tapybos bakalaurų gynimai. B. Remeikytės nuotr.

Aušra Žvinytė ir Vidas Poškus. B. Remeikytės nuotr.

VDA tapybos bakalaurų gynimai, Konstantinas Bogdanas (jaun.). B. Remeikytės nuotr.

Valda Juodzevičiūtė. B. Remeikytės nuotr.

Vidas Poškus

Trečias dvigulėje lovoje

Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Vienas mano pažįstamas kadaise bandė plėtoti mintį apie dvejopą genialumą. Esą vienas genialumas žavi savo paprastumu: žiūri į meno kūrinį, pagamintą genijaus, ir stebiesi – „O juk visai paprasta!“ Paskui dar priduri: „Ir aš taip padaryčiau!“ (čia tuo atveju, kai genialus kūrinys visgi neatlieka katarsinės savo funkcijos). Arba apgailestauji: „Kodėl aš pats to nebuvau pastebėjęs ar padaręs?“ Kitoks genialumas, minėtojo bičiulio požiūriu, yra sudėtingas ir įmantrus. Tuomet žiūrovas, priblokštas ir suglumęs, kraipo galvą ir stebisi technine ir konceptualia meistro išmone.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1068), 2014-02-18 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Vidas Poškus

Raguoliai ir poros

„Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų paroda Šiuolaikinio meno centre

„Vien tas faktas, kad tapyba grįžta (ar įsprūdo) į ŠMC (ne LDS prievolės būdu), jau vertas aptarimo.“ (Iš privataus pokalbio apie „Jaunojo tapytojo prizą“)

Tad nuo to ir pradėkime. Projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ lyg tas Amžinas žydas – įvykdęs piligriminę kelionę ir praėjęs pačiomis prestižiškiausiomis parodinėmis erdvėmis – Pamėnkalnio galerija (manau, tai viena labiausiai vertinamų Lietuvos dailininkų sąjungos galerijų), „Titaniku“ (Vilniaus dailės akademijos ir ploto aspektu tai jau yra šis tas) galop apsistojo ten, kur krypsta visų bent šiokias tokias ambicijas puoselėjančių menininkų žvilgsniai ir širdys – į patį Vilniaus Šiuolaikinio meno centrą!

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1059), 2013-12-05 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Zane Tuča, „Ramuma“ („Stilness“). 2013 m.

Kristi Kongi, „Norėčiau būti paukščiu“. 2012 m. ir Klāvs Loris, „Mandagumas“. 2013 m.

Darius Jaruševičius, „Naujas kilimas su naujais triušiais, naujomis pumomis, naujais lokiais, nauju paršu, nauju žirafu, nauju ožiu, nauju gaidžiu ir nauju briedžiu“

Vidas Poškus

Algimantas Kezys yra manieristas

Paroda „Architektonika“ galerijoje „Kunstkamera“

Žinoma, kad Algimantas Kezys nėra joks manieristas ir šio teksto antraštė tėra pigi provokacija, kurios vienintelis tikslas – atkreipti žiūrovų ir skaitytojų dėmesį, pabandyti priversti juos susimąstyti ir pagalvoti, į kokią vietą, kurioje lentynoje lietuviškos fotografijos saugyklose dėtinas iškilaus ir žinomo fotografo palikimas.

Kezys nėra, negali būti manieristas, ypač lyginant jo produkciją su visu lietuviškos fotografijos lobynu ar bent jo gausia kokybine visuma, su vadinamuoju „brendu“, ta vizitine kortele, firminiu ženklu – požymiais, kuriais aprašomas, apibūdinamas, suvokiamas tautinio fotomeno aukso fondas. Palyginkime Kezį su bet kuriuo Vilniaus ar Kauno (ir kitų miestų) klasikais, tokiais skirtingais ir kartu šiek tiek panašiais (vis dėlto sovietmetis unifikavo) – Algimantu Aleksandravičiumi, Romualdu Augūnu, Alfonsu Budvyčiu, Vitalijumi Butyrinu, Rimantu Dichavičiumi, Vitu Luckumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku. Tai šie yra manieringi (aišku, būtina pabrėžti, kad manieringas tikrai nereiškia „blogas“ ar „geras“), o Kezys – klasiškai akademiškas!

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1057), 2013-11-18 | Fotografija | Dailė

Algimantas Kezys, „Les Invalides kiemas“, Paryžius. 1962 m.

Algimantas Kezys, „Rookery laiptai Čikagoje“. 1967 m.

Algimantas Kezys, „Continental centras“, Čikaga. 1967–1988 m.

Algimantas Kezys, „St. Loise arkos“, JAV. 1969–1990 m.

Algimantas Kezys, „Čikagos struktūrų atspindžiai Merchandise lange“. 1994 m.

Vidas Poškus

Jaunojo Varnelio užmojai

Piešinių ir tapybos paroda Kazio Varnelio namuose–muziejuje

Visą vasarą vykstančioje Kazio Varnelio (1917–2010) parodoje „Rūdavos kautynės“ pristatomi dar niekur nerodyti ankstyvieji menininko piešiniai (sukurti 1941–1942 m.) Rūdavos (Rudau) kautynių (vykusių 1370 m. vasario 17–18 d. dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje (Melnikovo vietovė) tarp kryžiuočių bei Algirdo ir Kęstučio vadovaujamų lietuvių) tema, taip pat ir 1941 metais datuojamas tapybos darbas.

Karo istoriografijoje Rūdavos kautynės žinomos ne tik dėl savo masto – dalyvavusių iškilių vadų kiekio (lietuviams vadovavo broliai Algirdas ir Kęstutis, juos lydėjo sūnūs Jogaila ir Vytautas, kryžiuočiams – magistras Winrichas von Kniprode, nors dėl jo buvimo kautynėse nėra tikslių duomenų, ir maršalas Henningas Schindekopfas) ir žuvusių karių skaičiaus (kronikose teigiama, kad žuvo apie tris šimtus elitinių riterių ir apie tūkstantį, o gal net daugiau pagonių), bet ir ginčytino pobūdžio.

Skaityti toliau >>

Nr. 28 (1042), 2013-07-08 | Dailė

Kazys Varnelis, „Rudavos kautynės“. 1941–1942 m., piešinys

Kazys Varnelis prie tapomos batalinės kompozicijos Kauno meno mokykloje. 4-ojo deš. pab.

Vidas Poškus

Kazio Varnelio „Paskutinis šūvis“

55-osios Venecijos meno bienalės Lietuvos nacionaliniame paviljone

Birželio 1 d. Venecijoje atidaroma 55-oji Venecijos meno bienalė, kur Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatomas ir Raimundo Malašausko bei galerijos „Tulips & Roses“ projektas „oO“. Tarp menininkų ir jų darbų, dalyvaujančių lietuviškame sumanyme, yra ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos kūrinys „Paskutinis šūvis“. Koncepcijos sukūrimo, kolekcijos sudarymo ir autorių pasirinkimo problematiką, nemačius ekspozicijos, šiame tekste norisi palikti nuošalyje, juolab kad nuomonių ir diskusijų buvo, neabejotinai dar bus ir pasibaigus visam renginiui.

Tiesiog žiūrovui, net ir neturinčiam galimybės apsilankyti Venecijoje, norisi trumpai pristatyti K. Varnelio kūrinį ir kartu pasvarstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent jis, o ne kitas menininko objektas.

Paveikslas „Paskutinis šūvis“, nutapytas 2007–2008 m., yra paskutinis, bet tikrai ne

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1036), 2013-05-28 | Dailė

Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.

Vidas Poškus

Portretas kaip priemonė pažinti save ir kitus

„Jaunasis portretistas 2012“ Lietuvos medicinos bibliotekoje

Aptarinėjant jaunųjų, tiksliau – pačių jauniausių menininkų kūrybą, esminis ir gana keblus yra vertinimo kriterijų pasirinkimas. Jaunieji menininkai – tai tie vaikai ir ,,žalio“ jaunimo atstovai, kurie kryptingai bando kurti, kai kurie iš jų realiai savo ateitį įsivaizduoja susietą su kokia nors menine raiška. Sistemingą jų ir jų tėvų ar globėjų požiūrį išreiškia lankomos meninio ugdymo mokyklos. O kriterijus galima skelti į dvi esmines grupes.

Vienas kriterijus, ypač aktualus kalbant apie vaikų piešinius, tapybą ir kitas dailės formas – tai nuoširdumas. Tiksliau sakant, vaizduotė ir drąsa. Ne kiekvienas iš mūsų yra pelnęs tokių dovanų. Antai kas nors galbūt yra drąsus kaip Bebaimis iš lietuvių liaudies pasakos, bet fantazijos trūkumas tai nustelbia. Kitam mintys, idėjos, įvaizdžiai, plastiniai sprendimai byra kaip iš gausybės rago, tačiau jis juos stabdo, grūda atgal, nes

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1018), 2013-01-23 | Dailė

Justina Višnevska (13 m.). „Menui neabejingas nepažįstamasis“. Mok. Daina Steponavičiūtė, Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla. I vieta

Tautvydas Rusteika (15 m.). „Moteris ir šuo“. Mok. Lolita Rūgytė, Šakių raj. meno mokykla. II vieta

Oskaras Velbasys (9 m.). „Dama su vėduokle“. Mok. Rimantė Vertelkienė, Panevėžio dailės mokykla. III vieta

Robertas Lomsargis (17 m.). „Merginos portretas“. Mok. Vytautas Bliūdžius, Šilutės meno mokyklos, Švėkšnos klasė. III vieta

Šilinta Jančiauskaitė (17 m.). „Saulė tarp gėlių“. Mok. V. Skirgailaitė, Klaipedos E. Balsio menų gimnazija. Naujamiesčio seniūnijos nominacija

Vidas Poškus

Mažosios buitinės orgijos

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Pastovūs vaizdai“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ II a.

Te neapsigauna Malonusis Skaitytojas ir pavadinime pavartoto epiteto ,,mažosios“ tegul nelaiko būdvardžiu, apibrėžiančiu A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės drobių dydžius.

Nors kita vertus – dabartinėje tapybinio nususimo epochoje, kai kolosalūs dydžiai yra daugiau buvusio monumentalumo (įspūdingų gabaritų klasikine šio žodžio prasme) parodija, aptariamos autorės kūrinių mastelis yra pakankamai įspūdingas. Gal ir ne gigantiškas, tačiau gniaužiantis kvapą. Ko verta vien dioramiško pobūdžio kompozicija „Pavasario piknikas“, kurioje beveik (o gal ir ne beveik, bet iš tiesų) šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu išskleistame vaizde galima išvysti kone visas standartinio, statistinio ir įprasto mūsų laikų lietuvio buities detales – nekilnojamojo ir kilnojamo turto atributus: gyvenamosios bei buitinės paskirties pastatus, vaismedžius, dirbamos (tegul ir šiek tiek apleistos, gal net dirvonuojančios – manykime, kad tai yra ne asmeninio abejingumo agrokultūrai, bet iš Europos Sąjungos struktūrinių ar dar kokių nors fondų gaunamų išmokų ar kompensacijų padarinys) žemės lopinėlį, miško kampelį, tą žaliąjį auksą, kurį galima

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1017), 2013-01-17 | Dailė

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Kurorto parke“. 2012 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Karuselė prie jūros“. 2011 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Išdulkintas kilimas“. 2012 m.

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos

Vidas Poškus

Nuoširdumas ir drąsa

Romualdo Balinsko tapyba „Pamėnkalnio“ galerijoje

Yra parodų, kurių, apžiūrėjus vieną kartą, daugiau nebesinori matyti, o kartais net ir prisiminti. Kalbu apie nepatikusius, blogus įspūdžius palikusius menininkų pri(si)statymus. Žinoma, esama ir tokių parodų, kurių pavadinimai, koncepcijos ar kiti veiksniai lemia išankstinį nenorą apskritai jas aplankyti ir pamatyti. Bet egzistuoja ir toks parodų tipas, kuriose pabuvus vieną kartą nematomi siūlai ar gijos tempia sugrįžti į jas atgal dar, dar ir dar.

Viena iš tokių laikyčiau nenatūraliai ilgai (mūsų vietinių ir personalinių parodų atveju) eksponuotą Romualdo Balinsko tapybos darbų kolekciją simboliškai keistu ir dėl tariamo netaisyklingumo iš pradžių įsiklausyti priverčiančiu pavadinimu: „Klausimai-Klausymai“. Nežinau, kaip kitiems, tačiau man, pirmą kartą pamačius tą žodžių jungtį, užrašytą ant didelio lango, toptelėjo mintis, kad antrasis žodis yra užrašytas netaisyklingai – t.y. kad pakartota pirmoji sąvoka (klausimas), bet vilnietiškai prailginta I raide. Įėjus vidun galutinai paaiškėjo, kad tariamas, provokatyvus netaisyklingumas yra

Skaityti toliau >>

Nr. 1 (1015), 2013-01-09 | Dailė