Autorius: Vidas Poškus

Visą vasarą vykstančioje Kazio Varnelio (1917–2010) parodoje „Rūdavos kautynės“ pristatomi dar niekur nerodyti ankstyvieji menininko piešiniai (sukurti 1941–1942 m.) Rūdavos (Rudau) kautynių (vykusių 1370 m. vasario 17–18 d. dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje (Melnikovo vietovė) tarp kryžiuočių bei Algirdo ir Kęstučio vadovaujamų lietuvių) tema, taip pat ir 1941 metais datuojamas tapybos darbas.

Karo istoriografijoje Rūdavos kautynės žinomos ne tik dėl savo masto – dalyvavusių iškilių vadų kiekio (lietuviams vadovavo broliai Algirdas ir Kęstutis, juos lydėjo sūnūs Jogaila ir Vytautas, kryžiuočiams – magistras Winrichas von Kniprode, nors dėl jo buvimo kautynėse nėra tikslių duomenų, ir maršalas Henningas Schindekopfas) ir žuvusių karių skaičiaus (kronikose teigiama, kad žuvo apie tris šimtus elitinių riterių ir apie tūkstantį, o gal net daugiau pagonių), bet ir ginčytino pobūdžio.

Skaityti toliau >>

Nr. 28 (1042), 2013-07-08 | Dailė

Kazys Varnelis, „Rudavos kautynės“. 1941–1942 m., piešinys

Kazys Varnelis prie tapomos batalinės kompozicijos Kauno meno mokykloje. 4-ojo deš. pab.

Vidas Poškus

Kazio Varnelio „Paskutinis šūvis“

55-osios Venecijos meno bienalės Lietuvos nacionaliniame paviljone

Birželio 1 d. Venecijoje atidaroma 55-oji Venecijos meno bienalė, kur Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatomas ir Raimundo Malašausko bei galerijos „Tulips & Roses“ projektas „oO“. Tarp menininkų ir jų darbų, dalyvaujančių lietuviškame sumanyme, yra ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos kūrinys „Paskutinis šūvis“. Koncepcijos sukūrimo, kolekcijos sudarymo ir autorių pasirinkimo problematiką, nemačius ekspozicijos, šiame tekste norisi palikti nuošalyje, juolab kad nuomonių ir diskusijų buvo, neabejotinai dar bus ir pasibaigus visam renginiui.

Tiesiog žiūrovui, net ir neturinčiam galimybės apsilankyti Venecijoje, norisi trumpai pristatyti K. Varnelio kūrinį ir kartu pasvarstyti, kodėl buvo pasirinktas būtent jis, o ne kitas menininko objektas.

Paveikslas „Paskutinis šūvis“, nutapytas 2007–2008 m., yra paskutinis, bet tikrai ne

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1036), 2013-05-28 | Dailė

Kazys Varnelis, „Paskutinis šūvis“. 2007–2008 m. K. Stoškaus nuotr.

Vidas Poškus

Portretas kaip priemonė pažinti save ir kitus

„Jaunasis portretistas 2012“ Lietuvos medicinos bibliotekoje

Aptarinėjant jaunųjų, tiksliau – pačių jauniausių menininkų kūrybą, esminis ir gana keblus yra vertinimo kriterijų pasirinkimas. Jaunieji menininkai – tai tie vaikai ir ,,žalio“ jaunimo atstovai, kurie kryptingai bando kurti, kai kurie iš jų realiai savo ateitį įsivaizduoja susietą su kokia nors menine raiška. Sistemingą jų ir jų tėvų ar globėjų požiūrį išreiškia lankomos meninio ugdymo mokyklos. O kriterijus galima skelti į dvi esmines grupes.

Vienas kriterijus, ypač aktualus kalbant apie vaikų piešinius, tapybą ir kitas dailės formas – tai nuoširdumas. Tiksliau sakant, vaizduotė ir drąsa. Ne kiekvienas iš mūsų yra pelnęs tokių dovanų. Antai kas nors galbūt yra drąsus kaip Bebaimis iš lietuvių liaudies pasakos, bet fantazijos trūkumas tai nustelbia. Kitam mintys, idėjos, įvaizdžiai, plastiniai sprendimai byra kaip iš gausybės rago, tačiau jis juos stabdo, grūda atgal, nes

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1018), 2013-01-23 | Dailė

Justina Višnevska (13 m.). „Menui neabejingas nepažįstamasis“. Mok. Daina Steponavičiūtė, Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla. I vieta

Tautvydas Rusteika (15 m.). „Moteris ir šuo“. Mok. Lolita Rūgytė, Šakių raj. meno mokykla. II vieta

Oskaras Velbasys (9 m.). „Dama su vėduokle“. Mok. Rimantė Vertelkienė, Panevėžio dailės mokykla. III vieta

Robertas Lomsargis (17 m.). „Merginos portretas“. Mok. Vytautas Bliūdžius, Šilutės meno mokyklos, Švėkšnos klasė. III vieta

Šilinta Jančiauskaitė (17 m.). „Saulė tarp gėlių“. Mok. V. Skirgailaitė, Klaipedos E. Balsio menų gimnazija. Naujamiesčio seniūnijos nominacija

Vidas Poškus

Mažosios buitinės orgijos

Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Pastovūs vaizdai“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ II a.

Te neapsigauna Malonusis Skaitytojas ir pavadinime pavartoto epiteto ,,mažosios“ tegul nelaiko būdvardžiu, apibrėžiančiu A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės drobių dydžius.

Nors kita vertus – dabartinėje tapybinio nususimo epochoje, kai kolosalūs dydžiai yra daugiau buvusio monumentalumo (įspūdingų gabaritų klasikine šio žodžio prasme) parodija, aptariamos autorės kūrinių mastelis yra pakankamai įspūdingas. Gal ir ne gigantiškas, tačiau gniaužiantis kvapą. Ko verta vien dioramiško pobūdžio kompozicija „Pavasario piknikas“, kurioje beveik (o gal ir ne beveik, bet iš tiesų) šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu išskleistame vaizde galima išvysti kone visas standartinio, statistinio ir įprasto mūsų laikų lietuvio buities detales – nekilnojamojo ir kilnojamo turto atributus: gyvenamosios bei buitinės paskirties pastatus, vaismedžius, dirbamos (tegul ir šiek tiek apleistos, gal net dirvonuojančios – manykime, kad tai yra ne asmeninio abejingumo agrokultūrai, bet iš Europos Sąjungos struktūrinių ar dar kokių nors fondų gaunamų išmokų ar kompensacijų padarinys) žemės lopinėlį, miško kampelį, tą žaliąjį auksą, kurį galima

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1017), 2013-01-17 | Dailė

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Piknikas kieme“. 2011 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Kurorto parke“. 2012 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Karuselė prie jūros“. 2011 m.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Išdulkintas kilimas“. 2012 m.

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos

Vidas Poškus

Nuoširdumas ir drąsa

Romualdo Balinsko tapyba „Pamėnkalnio“ galerijoje

Yra parodų, kurių, apžiūrėjus vieną kartą, daugiau nebesinori matyti, o kartais net ir prisiminti. Kalbu apie nepatikusius, blogus įspūdžius palikusius menininkų pri(si)statymus. Žinoma, esama ir tokių parodų, kurių pavadinimai, koncepcijos ar kiti veiksniai lemia išankstinį nenorą apskritai jas aplankyti ir pamatyti. Bet egzistuoja ir toks parodų tipas, kuriose pabuvus vieną kartą nematomi siūlai ar gijos tempia sugrįžti į jas atgal dar, dar ir dar.

Viena iš tokių laikyčiau nenatūraliai ilgai (mūsų vietinių ir personalinių parodų atveju) eksponuotą Romualdo Balinsko tapybos darbų kolekciją simboliškai keistu ir dėl tariamo netaisyklingumo iš pradžių įsiklausyti priverčiančiu pavadinimu: „Klausimai-Klausymai“. Nežinau, kaip kitiems, tačiau man, pirmą kartą pamačius tą žodžių jungtį, užrašytą ant didelio lango, toptelėjo mintis, kad antrasis žodis yra užrašytas netaisyklingai – t.y. kad pakartota pirmoji sąvoka (klausimas), bet vilnietiškai prailginta I raide. Įėjus vidun galutinai paaiškėjo, kad tariamas, provokatyvus netaisyklingumas yra

Skaityti toliau >>

Nr. 1 (1015), 2013-01-09 | Dailė

Romualdas Balinskas. „Gailestingasis samarietis“. 2012 m.

Romualdas Balinskas. „Veronika“. 2012 m.

Romualdas Balinskas. Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotraukos

Vidas Poškus

Iššūkis ar konstatavimas?

Jaunojo tapytojo prizas

Nekyla jokių abejonių, kad projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ yra vienas iš tų sumanymų, kuris bent jau viešojoje erdvėje tapybai, kaip vienai iš meno (galbūt ir šiuolaikinio) disciplinų, suteikia jeigu ne prestižinį statusą (ar bent dalį jo), tai bent jau tokią regimybę. Tradiciniu šį projektą galima vadinti todėl, kad jis ne tik vyksta ketvirtą kartą, bet ir, įgaudamas vis didesnes apimtis, plečia savo geografines ribas. Jau antrą kartą jame gali dalyvauti jaunieji menininkai iš Latvijos bei Estijos.

Tapybos respektabilumas yra be galo reliatyvi sąvoka, ypač turint omenyje nevienalytę auditorijos gradaciją. Akivaizdu, kad žiūrovai, paprasti mirtingieji – tie žmonės, kurie nepriklauso meno sferai, tačiau ja domisi, – girdėdami apie šį projektą bent viena ausimi, apsilankę parodoje ir ją apžiūrėję iš tiesų patiki, kad visa tai, kas yra eksponuojama, galima priskirti prie geriausių ir šauniausių dalykų, vykstančių bent jau pastarųjų metų jaunojoje Lietuvos (ir ne tik jos, bet ir Baltijos šalių) tapyboje. „Jaunojo tapytojo prizo“ faktas, turint neblogai vykdomą viešųjų ryšių kampaniją, suteikia tapybai

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1006), 2012-10-25 | Dailė