Trečias dvigulėje lovoje

Vienas mano pažįstamas kadaise bandė plėtoti mintį apie dvejopą genialumą. Esą vienas genialumas žavi savo paprastumu: žiūri į meno kūrinį, pagamintą genijaus, ir stebiesi – „O juk visai paprasta!“ Paskui dar priduri: „Ir aš taip padaryčiau!“ (čia tuo atveju, kai genialus kūrinys visgi neatlieka katarsinės savo funkcijos). Arba apgailestauji: „Kodėl aš pats to nebuvau pastebėjęs ar padaręs?“ Kitoks genialumas, minėtojo bičiulio požiūriu, yra sudėtingas ir įmantrus. Tuomet žiūrovas, priblokštas ir suglumęs, kraipo galvą ir stebisi technine ir konceptualia meistro išmone.

 

Pauliaus ir Svajonės Stanikų genialumas turbūt yra kažkokioje tarpinėje pozicijoje. Jų instaliacijos visuomet nustebina paprastumu. Regisi, nieko perdėm sudėtingo nepadaryta. Na gerai, padėti keli daiktai ir objektai, išeksponuotas koks nors piešinys ar jį primenantis vizualus sumanymas, fone groja muzika, komentaro vaidmenį suvaidina reikiamoje vietoje ir pozicijoje padėta tekstinė inskripcija... „Dvigulė lova“ yra būtent tokia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra nieko ypatingo. Darbas beveik studentiškas (atsiprašau besimokančiųjų ir dar labiau pačių autorių, nes iš tiesų darbas visai nestudentiškas – tam jis tiesiog per brandus). Ankštose erdvėse, regis, atmestinai padėti keli tarpusavio ryšio lyg ir nepatiriantys artefaktai (kai kurių paskirties ir funkcijos be išsamaus komentaro nedrįsčiau net nusakyti), ir tiek. Viską daro erdvė – tas klaustrofobiškas pirmojo aukšto kambarėlis, kuriame lyg vaiduoklis ar integrali viso kūrinio dalis retkarčiais sušmėžuoja nekalbus prižiūrėtojas, tos skliautuotos požemių celės, kurių gotikiniai akmenys ir granitiniai rieduliai kontrastingai sustiprina dominuojančią steriliai ir metališkai baltą pačių Stanikų objektų spalvą. Kita vertus, kai apeini visą visumą, kai sąmonę galutinai (lyg senas geras kiniškas kankinimo būdas) praplauna tas nufilmuotas čiaupas su veržliai, bet kartu monotoniškai srūvančiu vandeniu, tuomet pradedi galvoti: „Ė, brolyti, čia nėra taip jau ir paprasta, viskas čia daug sudėtingiau“...

 

Stanikų sudėtingumą rodo psichologinis poveikis. Atrodytų, negali būti banalesnio dalyko! Esmė ta, kad Paulius ir Svajonė Stanikai lyg kokie jusliniai mikrochirurgai preparuoja, skrodžia, analizuoja ir viešumon ištraukia pačius subtiliausius, pačius giliausius, mikroskopiškai niuansuotus žmogiškus potyrius. Tai kuo tikriausia psichiatrinė poezija ar anatomiškai fiziologinis deklamavimas, kuriame atitinkama nuotaika sukurta tam, kad kas nors, tai regėdamas, atsivertų pats. Na, gal neatsivertų, bet imtų suvokti kiek kitaip. Tiesiog autoriai auditorijoje sukelia galingą empatijos bangą, tikrą įsijautimo cunamį. Ir tuo viskas pasakyta, nes tai labai daug.

 

Galima diskutuoti – į ką įsijaučia koks nors statistinis žiūrovas, ypač tas, kuris tingi ar tiesiog nemato prasmės skaityti konceptualius projektų aprašymus. Kad ir šių eilučių autorius, lapelį su atspausdintu kuratoriaus aiškinamuoju lapu ant palangės pamatęs paskutinę akimirką ir perskaitęs jau po visko – po to stipraus emocinio antplūdžio. Meluosiu, kad mane sujaudino graudi Maummaro ar jo dukros Ayeshos istorija. Taip, galbūt ne vienas instaliacijos fragmentas ir detalė ar net jų visuma taikliomis konotacijomis ar labai jau konkrečiomis nuorodomis kalba būtent apie juos. Iš tiesų – sąmyšio, baimės, isterijos nuotaika (beje, būdinga ne vienam Stanikų kūrybiniam veiksmui) yra inspiruota konkretaus politinio įvykio pasekmė. Ir natūralu, kad menininkų dėka visa ta istorija įgavo biblinės tragedijos akcentų.

 

Turbūt mano paties asmeninė bėda, kad žvelgdamas į Stanikų kūrybą empatiją visuomet jaučiu ne (meta)istoriniams (čia pavartojau netaisytą ir parodos apraše naudojamą sąvoką, niekaip nesuprasdamas, kokiu tikslu žodžio dalis meta yra suskliausta) personažams, o jiems patiems. Tai yra – Stanikų projektuose visuomet matau juos pačius kaip žmones, kaip vyro ir moters porą, kurią sieja įvairūs psichologiniai aspektai, kartais išsiveržiantys į viešumą ypač plačia emocine skale – tiek drastiškais, tiek labai rafinuotais pavidalais. Pagalvojau, kad būtent šioji empatija ir skatina tą visiško nejaukumo, netgi sutrikimo, sąmyšio ar baimės potyrį, kurį bent jau aš išgyvenu visuomet, vos tik susidūręs su Pauliaus ir Svajonės darbais. „Dvigulės lovos“ koncepcija šiuo atveju suveikia kaip kuo tikriausiais šifro raktas, kaip natūrali Enigmos mašina. Juk retas nesuglumtų patekęs į dvigulę lovą trečiuoju asmeniu…