Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Holivudas nepasikeis?
Nauji filmai – „Babilonas“
Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.
Živilė Pipinytė
Zeitgeist – sutemos ir maištas
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.
Živilė Pipinytė
Kai išaušta Tėvynės diena
Nauji filmai – „Piktųjų karta“
Tėvynės diena – tik Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021) pradžios akcentas, nors visai nenustebčiau, jei ji atsirastų ir valstybinių švenčių kalendoriuje. Vėlyvis ir scenarijaus bendraautoris Jonas Banys jau pirmaisiais filmo kadrais perkelia į Lietuvą, kurioje tokia šventė egzistuoja. Tiksliau, į Lietuvos provinciją, kur gimtadienį rengiasi švęsti pagrindinis filmo veikėjas policijos komisaras Gintas Krasauskas (Vytautas Kaniušonis). Į šventę, kurioje jis žada paskelbti dalyvausiąs mero rinkimuose, pakviesta visa miestelio grietinėlė – merė, kunigas, teisėjas, prokuroras...
Živilė Pipinytė
Naujųjų viduramžių žaidimai
Iš „Lokio, liūto ir šakelės“ dienoraščio
Patinka „Lokio, liūto ir šakelės“ sumanymas: per savaitę gali pamatyti didžiųjų kino festivalių la crème de la crème. Tos festivalių grietinėlės, žinoma, liko ir kitiems renginiams, bet ir pamatytieji filmai jau leidžia susidaryti nuomonę apie šių metų festivalių prioritetus. Spėjau pasižiūrėti bene pusę „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų. Šedevrų nepamačiau. Jų pasitaiko retai – tokie dabar laikai ir skoniai. Bet originalių, svarbius klausimus ne tik apie kiną formuluojančių kūrinių buvo. Ir tai svarbiausia, nes totali gyvenimo feisbukizacija pastebimai supaprastino meno suvokimą.
Živilė Pipinytė
Kas yra pasakotojas?
Iš VDFF dienoraščio
Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.
Živilė Pipinytė
Kaip sukurti blogą filmą
Nauji filmai – „Baigta!“
Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.
Živilė Pipinytė
Tapti nemirtingam, o paskui numirti
Mirė Jeanas-Lucas Godard’as (1930–2022)
1983 m. filmo „Vardas Karmen“ („Prénom Carmen“) spaudos konferencijoje Jeanas-Lucas Godard’as sakė: „Aš manau, kad kinas gali egzistuoti tik kaip meilės istorijos. Kariniai filmai – apie berniukų meilę ginklams, gangsterių filmai – apie berniukų meilę vagystėms... Mano galva, tai – kinas. Naujoji banga atnešė naujovių: Truffaut, Rivette’as, aš ir keli kiti režisieriai atnešėme kažką, ko nebėra, arba kas niekad neegzistavo kino istorijoje. Mes mylėjome kiną labiau nei moteris, labiau nei pinigus, labiau nei karą. Labiau už viską mes mylėjome kiną. Dažnai sakau, kad kinas privertė mane atrasti gyvenimą. Tam prireikė laiko. Man tai užėmė trisdešimt metų. Tik todėl, kad iš tikrųjų privalėjau peržengti ribas to, ką pats rodžiau ekrane.“
Živilė Pipinytė
In memoriam Vytautui Paukštei
(1932 07 02 – 2022 07 21)
Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.
Živilė Pipinytė
Sapnų atrakcionų parkas
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.
Živilė Pipinytė
Sapnų ir šaknų paslaptys iš neegzistuojančios tikrovės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.
