Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Apie tuos, kurie myli akmenis, ir apie žmones
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.
Živilė Pipinytė
Sustoti negalima
Nauji filmai – „Filipas“
Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.
Živilė Pipinytė
Įsižūrėti į tamsą
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Živilė Pipinytė
Nematomi žmonės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.
Živilė Pipinytė
Draugystės pabaiga
Nauji filmai – „Salos vaiduokliai“
Martino McDonagh „Salos vaiduoklių“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022) išeities taškas yra dviejų Iniširo salos gyventojų Padraiko (Colin Farrell) ir Kolmo (Brendan Gleeson) draugystės pabaiga vieną 1923-iųjų balandžio popietę. Veiksmas prasideda, kai pusamžis Kolmas atsisako kartu su Padraiku kaimo aludėje išgerti alaus. Tai jų kasdienis ritualas, tad visi aplink nusprendžia, kad draugai susipyko. Bet Padraikas nesupranta, kas atsitiko. Pabandęs iškvosti draugą jis sužino, kad Kolmui tapo nebeįdomus, kad bendravimas su juo – tiesiog laiko gaišimas. Pamažu Padraikas neteks visų trijų gyvenimo atramų – Kolmo draugystės, sesers Šioban (Kerry Condon), kuri gaus darbą žemyne, ir lyg šuniukas prie jo prisirišusios asilės Dženės.
Živilė Pipinytė
Holivudas nepasikeis?
Nauji filmai – „Babilonas“
Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.
Živilė Pipinytė
Zeitgeist – sutemos ir maištas
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.
Živilė Pipinytė
Kai išaušta Tėvynės diena
Nauji filmai – „Piktųjų karta“
Tėvynės diena – tik Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021) pradžios akcentas, nors visai nenustebčiau, jei ji atsirastų ir valstybinių švenčių kalendoriuje. Vėlyvis ir scenarijaus bendraautoris Jonas Banys jau pirmaisiais filmo kadrais perkelia į Lietuvą, kurioje tokia šventė egzistuoja. Tiksliau, į Lietuvos provinciją, kur gimtadienį rengiasi švęsti pagrindinis filmo veikėjas policijos komisaras Gintas Krasauskas (Vytautas Kaniušonis). Į šventę, kurioje jis žada paskelbti dalyvausiąs mero rinkimuose, pakviesta visa miestelio grietinėlė – merė, kunigas, teisėjas, prokuroras...
Živilė Pipinytė
Naujųjų viduramžių žaidimai
Iš „Lokio, liūto ir šakelės“ dienoraščio
Patinka „Lokio, liūto ir šakelės“ sumanymas: per savaitę gali pamatyti didžiųjų kino festivalių la crème de la crème. Tos festivalių grietinėlės, žinoma, liko ir kitiems renginiams, bet ir pamatytieji filmai jau leidžia susidaryti nuomonę apie šių metų festivalių prioritetus. Spėjau pasižiūrėti bene pusę „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų. Šedevrų nepamačiau. Jų pasitaiko retai – tokie dabar laikai ir skoniai. Bet originalių, svarbius klausimus ne tik apie kiną formuluojančių kūrinių buvo. Ir tai svarbiausia, nes totali gyvenimo feisbukizacija pastebimai supaprastino meno suvokimą.
Živilė Pipinytė
Kas yra pasakotojas?
Iš VDFF dienoraščio
Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.
