Kinas
Filmui „How to Have Sex“ (D. Britanija, Graikija, 2023) tik prasidėjus, pamaniau, kad bus sunku: lėktuve kvykiančios, viauksinčios energingos merginos su išmaniaisiais telefonais rankose, demonstruojančios ekstremalius jausmus, priminė vaizdelius su lietuvių sporto sirgaliais. Toks iš visų kūno plyšių sklindantis džiaugsmas erzina ne tik realiame gyvenime. Bet lėktuvas nusileido Kretoje, prasidėjo Taros (Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis) svajonių atostogos, ir viduje kirbantis moralizavimas užleido vietą norui suvokti savaip egzotiškus jaunimo papročius.
Režisierė debiutantė Molly Manning Walker iš pradžių, regis, tik stebi savo herojes, fiksuoja jų džiaugsmą, atsidūrus toli nuo namų ir tėvų, bet pastebi ir nerimo ženklus. Juolab kamera visąlaik arti herojų, tad gali matyti merginų reakcijas į sutiktus žvilgsnius, jų nuotaikų kaitą ir begalinį norą išgyventi kažką, su kuo dar neteko susidurti. Nerimas kyla iš noro atitikti masinės kultūros ir socialinio tinklo „Tik Tok“ padiktuotus pramogų standartus, šiuolaikinės laisvos ir seksualios merginos įvaizdį, bet merginų kalbų fone jau švysteli ir abejonės, susijusios su baigiamųjų egzaminų vertinimais, vadinasi, ir su ateitimi. Kol kas stresą gali padėti numalšinti viešbutis, naktiniai barai, baseino atrakcijos, pažintis su tokiais pat nuotykių ištroškusiais jaunuoliais, daug alkoholio, prasto maisto ir linksmybių. Prie pastarųjų priskiriami ir kūniški džiaugsmai. Šešiolikmetei Tarai jie kol kas nežinomi, todėl tikslas aiškus – prarasti nekaltybę. Ji ir laukia tos akimirkos, ir jos bijo, nors, kita vertus, atrodo, kad Tara gal ne tiek trokšta sekso, kiek nenori tapti labiau patyrusių draugių pajuokos objektu.
Brendimas visada apima daug tamsos zonų. Režisierė jas atskleidžia pamažu, kartu lyg ir pabrėždama, kad nei trys draugės, nei nauji jų pažįstami Badgeris (Shaun Thomas), Padis (Samuel Bottomley) ar Peidž (Laura Ambler) nesijaučia laisvai įžengdami į seksualinių santykių erdvę, kartais atrodo gal net sutrikę. Turiu galvoje ne seksualinį švietimą, bet jausmus. Manning Walker nuosekliai brėžia liniją, už kurios baigiasi spalvingos iliuzijos. Kai po iniciacijos naktiniame paplūdimyje ir vakarėlio viloje Tara ryte viena atsiduria tuščioje, bjauriai prišnerkštoje kurorto gatvėje, ore tvyranti tuštuma ir ryški ryto šviesa tarsi kuria naują filmo erdvę. Tai Taros refleksijų apie save ir tikruosius troškimus, brendimo, kai reikia susitaikyti su realybe, erdvė. Paskutiniame filmo trečdalyje režisierė kalba būtent apie tai, pabrėždama draugystės, solidarumo, laisvės rinktis prasmę. Nekaltybės praradimas privers Tarą pagreitintai suprasti, kad ji buvo pažeminta ir patyrė prievartą. Bus sunku tai pripažinti net sau, ką jau kalbėti apie drauges. Bet, ko gero, šios „svajonių atostogos“ – kad ir pati blogiausia iš visų įmanomų, bet vis dėlto jausmų ugdymo pamoka, nors žodžio „jausmai“ filmo herojų žodyne lyg ir neišgirdau.
Filme „Monstras“ („Kaibutsu“, Japonija, 2023) Hirokazu Kore-eda taip pat kalba apie jausmų ugdymą, susidūrus su neteisybe, patyčiomis ir abejingumu. „Monstro“ struktūra neįtikėtinai meistriška: tuos pačius įvykius matome kelių personažų – penktoko Minato motinos Saori, mokytojo Hori, mokyklos direktorės ir Minato – požiūriu. Kiekviena iš trijų filmo dalių prasideda namo, kuriame veikė įtartinas klubas, gaisru. Kiekviena pateikia vis kitą įvykių versiją, bet kartu su skirtingais žvilgsniais režisierius ne tik atskleidžia, kad viskas gali būti ne taip, kaip atrodo, bet ir vis labiau pabrėžia visuomenėje tūnantį blogį.
Po vyro mirties viena auginanti sūnų Saori (Sakura Andô) pastebi, kad Minato (Souya Kurokawa) elgiasi keistai. Jis net apkaltina mokytoją Horį (Eita Nagayama), esą šis sakęs, kad jam persodintos kiaulės smegenys. Motina ieško teisybės mokykloje, bet susiduria su jos direktorės noru konfliktą užglaistyti. Ji netiki Horiu, kuris apkaltina jos sūnų klasės draugo persekiojimu. Antroje filmo dalyje matome tai, kas verčia Horį kaltinti Minato, bet kartu su juo pamažu pradedame suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Tiesa paaiškės trečioje dalyje, kai Horis kartu su Saori per audrą ieškos abiejų berniukų slėptuvės.
Režisierius tarsi siūlo naujas įvykių versijas, bet joms rutuliojantis vis aiškiau supranti, kad „Monstras“ – filmas apie jausmus. Jie sudėtingi ir kartais sunkiai įvardijami. Iš tikrųjų monstras yra ne kuris nors personažas (nors kai kurie tokie ir yra), bet visuomenė, atsisakanti pasmerkti prievartą ir homofobiją, tačiau lengvai patikinti žiniasklaidos bei socialinių tinklų skleidžiama „tiesa“. Visuomenė, atsisakanti gerbti jausmus ir tikinti patriarchaliniais santykiais. Todėl filmas tampa dar viena Kore-edos refleksija apie moralę, tiksliau, refleksija apie moralinį reliatyvizmą, kuri, ko gero, labiausiai įsiminė režisieriaus filme „Vagiliautojai“, svarstančiame, kas iš tikrųjų yra šeimos institucija.
Po „Kino pavasario“ filmas pasirodys ekranuose, todėl bus progų išsamiau paanalizuoti jo temas ir personažus. Tačiau ir po pirmos peržiūros lieka tobulos režisūros ir vaidybos įspūdis. Skaidri ir tragiška „Monstro“ pabaiga sugrąžinta tikėjimą intelektualiu, bet kartu emociškai visaverčiu kinu, gebančiu sakyti tiesą apie žmogų.
