Lietuvių muzikos „ateitininkai“

Džiugina Nacionalinės filharmonijos darbai atkurtos Lietuvos Respublikos 100-mečiui. Didžiosios jų dalies – prisistatymų užsienyje – nespėjame net susekti, o Vilniuje galėjome girdėti ne vieną koncertą su Baltijos valstybių autorių kūriniais bei atlikėjais, su užsieniečiams (ir lietuviams) užsakytais lietuviškos tematikos opusais. Birželio 7 d. filharmonija surengė lietuvių muzikos vakarą deginančia idėja – „Abi vandenyno pusės. Lietuvių išeivių kamerinė muzika“. Koncerto programą sudarė pianistas bei muzikologas Gabrielius Alekna ir muzikologas Linas Paulauskis.

Vakare skambėjo pokario emigrantų į JAV Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Juliaus Gaidelio, Jeronimo Kačinsko ir Vytauto Bacevičiaus muzika. Kai kurie iš jų, būdami puikūs publicistai, spaudos puslapiuose paliko vieni kitų kūrybos vertinimus. Vasario 16-osios akto signataro Saliamono Banaičio sūnus Kazimieras Viktoras į aktualijas žvelgė aštriai filosofiškai. Artimų kolegų kūrinius rūpestingai analizavo Jakubėnas, kūrybinių portretų yra nutapęs Kačinskas. Bacevičius, be kita ko, ėmėsi jų mąstyseną klasifikuoti pagal „dvasią ir vartojamas muzikos priemones“ ir parašė apžvalgas „Mūsų kompozitoriai romantikai“ bei „Mūsų kompozitoriai modernistai“ („Vienybė“, 1942-09-25; 10-02). Šiuo požiūriu, modernizmo ryškumu, tik švelniau, jie visi lyginosi viešai (antai Kačinskas Jakubėno muziką laikė „nuosaikiai modernia“). Tokiu „matu“ tradiciškai juos tebeskirsto ir dauguma mūsų, tačiau koncerto bukleto dalis, parašyta L. Paulauskio, žengia pirmyn ir kiekvieno braižą charakterizuoja individualiai. Gaidelio stilius priskiriamas ekspresionizmui, Banaičio muzikinė kalbėsena laikoma neoromantine, kuriančia „lietuviškų idilių“ pasaulį, Jakubėno – neoklasikine. „J. Kačinskas išeivijoje nebetęsė vienos savo išskirtinės kūrybos srities – mikrotoninės muzikos, tačiau išlaikė kitą – ateminę, asimetrinę, nesikartojančių sandarų kompoziciją, pasak lietuvių amžininkų muzikų Amerikoje atsiliepimų, įgaudavusią tai lietuviškosios kontempliatyvios lyrikos bruožų, tai kone mistinio charakterio. O štai V. Bacevičius, apsigyvenęs JAV, jau nebesigriebė ankstesnių, kiek išorinių „lietuviškumo ženklų“ muzikoje (kaip kad Koncerte fortepijonui Nr. 1 lietuviškomis temomis) – tačiau 4–5-uoju dešimtmečiais vis vien kūrė nuosaikesnę nei anksčiau Lietuvoje muziką, įvardydamas tai kaip savo „kompromisinį laikotarpį“, o 6–7-uoju dešimtmečiais, paskutiniame kūrybos etape, nutraukęs kompromisinius sprendimus, ėmė plėtoti „kosminės muzikos“ vizijas“, – šiuolaikiškai grakščiai išaiškina L. Paulauskis.

Žavėjo koncerto programos struktūra. Antai mintys žaidė chronologinėmis ribomis, kai skambėjo Jakubėno daina „Gėlės iš šieno“ (Kazio Binkio ž.), parašyta stojant į Rygos konservatoriją (1924) bei Kačinsko mūsų laikais sumanytas, jo buvusios darbovietės – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos – 70-mečiui dedikuotas styginių kvartetas Nr. 3 (1993). Koncerto dramaturgija jautriai vedė prie meninių kulminacijų – ir pirma vakaro dalis turėjo savąją. Tai įgyvendinti nebuvo paprasta dėl įvairiausios stilistikos ir sudėties kūrinių: čia minėta Jakubėno daina bei „Melodija-legenda“ (atliko Justina Auškelytė, smuikas, ir Gabrielius Alekna), Banaičio „Obelų žiedai“ (Kazio Binkio ž., atliko Dovilė Kazonaitė, sopranas, ir Onutė Gražinytė, fortepijonas), „Atsiminimas“ (Kleopo Jurgelionio ž., atliko Modestas Sedlevičius, baritonas, ir G. Alekna), Gaidelio „Be tėvynės“ (atliko J. Auškelytė, G. Alekna), kvintetas pučiamiesiems (atliko Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas). Antroje dalyje klausytojų laukė Bacevičiaus „Poème“ Nr. 4, op. 10, „Dance Fantastic“, op. 55 (skambino G. Alekna), Kačinsko styginių kvartetas Nr. 3 (atliko Valstybinis Vilniaus kvartetas), Trys dainos lietuvių liaudies žodžiais (atliko M. Sedlevičius, G. Alekna), o koncertą užbaigė Bacevičiaus „Septième mot“ („Septintas žodis“), op. 73 (atliko G. Alekna ir O. Gražinytė).

Be paminėtų programos sudarymo intrigų, vakaras sukūrė ir istorinį įvykį: skambėjo Jakubėno „Melodijos-legendos“ smuikui ir fortepijonui autentiška redakcija. Jos pametimas ir atradimas siejasi su daugybe panašių lūžio laikotarpio istorijų. Kaip fiksuoja natų leidėjas Jonas Petronis, kompozitoriaus 1944 m. birželio 20 d. pasirašytas korektūras jis dar nuvežė į leidyklą Leipcige, bet grįžęs kompozitoriaus neberado, jau pagamintos metalo plokštelės pražuvo, nė vieno korektūrų egzemplioriaus J. Petroniui taip pat nebepavyko rasti. Tad ši ir pora kitų to pat likimo pjesių yra išleistos iš tarpinių variantų. Tačiau leidinių įžangoje J. Petronis užsimena Stalino valdymo metais pataisų rankraštį atidavęs M. Mažvydo bibliotekai, ir Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro bendradarbis L. Paulauskis, rengiantis koncertui, bibliotekos rankraščių skyriuje brangenybę aptiko gražiausiai saugomą.

Koncerto kūriniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikais yra skambėję, tačiau vis dar stebimės lyg iš naujo atrasdami jų grožį. Kokios mąslios ir žavingos, instrumentiniams kūriniams prikišamo naivumo neturinčios Banaičio dainos; kaip Europos dundančių didmiesčių lyrikos persmelkta Jakubėno Melodija (pjesė turi du pavadinimus, su žodžiu legenda ir be jo), sukurta 4-ojo dešimtmečio pradžioje studijų Berlyne metais, – ar mūsų smuikininkai turi per didelį lietuvių klasikinio moderno repertuarą, kad šios pjesės koncertams neieško dėl gražumo, o ne privaloma proga? Programai suburti vidurinės ir jaunesnės kartų interpretatoriai rodė entuziazmą, gal dėl jo, gal įsijautę į tragišką lemtį bylojančią koncerto temą dažnai forsavo. Tačiau svarbiausia – buvo ta muzika įtikėję.