Myli, nemyli

Kada pirmą kartą pasijutai nemylimas? Kada supratai, kad Tu, Tavo kūnas, mintys ir jausmai laikomi parazitiniais? Kad būsi nekenčiamas, bandydamas stiebtis link tos pačios saulės kaip ir kiti? Ar didžiuojiesi būdamas piktžole? Ar pykčio ašaros degina Tavo žandus? O gal Tau niekada nereikės taip galvoti? Galerijoje „Atletika“ dviejų menininkų Felicios Honkasalo ir Samo Williamso paroda „Nemylimi“ ieško nemylimųjų mylimų pusių. Tai ne tik bendra paroda, tai bendros kūrybos projektas. Visų kūrinių autorystė priskirta abiem menininkams.

Sunkus oranžinis parodos apšvietimas sukuria šilumos įspūdį, nors stuburu bėgioja nuo žvarbaus vėjo užsilikę šiurpuliukai. Šviesa taip pat transformuoja galerijos erdvę į svetimą. Pažįstamos šviesiai žalios sienos praranda šaltumą, žalia tampa šilta. Jaučiuosi kaip tropinis augalas ar driežas po kaitinamąja lempa. Toks apšvietimas gan apsunkina šilkinių koliažų („Be pavadinimo“, 2025) ir lazerinės spaudos darbų („Našlaitė“ ir „Ofelijos vainikas“, abu 2025) apžiūrėjimo patirtį. Tiesą sakant, pastarieji šiek tiek nuvylė raiška, o džiugino tik dydžiu – A4 formato lapai suklijuoti ant sienos, į keliametrines dangas. Tik atsitraukęs pamatai visą vaizdą – tai Friedricho Schwörerio grafikos kūrinio „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir Johno Everetto Millais paveikslo „Ofelija“ detalės.

Į žiūrovą Bernadetos Lukošiūtės balsu prabyla lapelių burna ant varnalėšos stiebelio, skylančio į dvi šakeles, ant kurių vietoj žiedų – šv. Liucijos akys („Botaninio troškimo pasekmės pagal Liuciją“, 2025). Rusvai žalsvas akis tingiai dengia vokai, jos lėtai mirksi, šlapiai klapsi. Pasakojama piktžolių istorija, augalų kolonizavimo pradžia, paminimos gotikinės pasakos, kuriose vilkolakių ir vampyrų vaidmenis staiga perima žmogieną ėdančių augalų vaizdiniai. Nepažinti ir / ar piktybiškais paskelbti augalai tampa visuomenės baimių įsikūnijimu. Piktžolės yra žmonijos sukurta kategorija. Bandydamos gyventi, jos kliudo žmogaus veiklai, nors iš tikrųjų žmogus – didysis parazitas, jis išnaudoja silpnesnius ir tramdo nepaklūstančius vyraujančioms normoms, geidulius ir malonumus verčia sopuliais.

Buvusi sporto salė parodos proga virto kino teatru. Prie galinės sienos stovi didelis ekranas, patiestas raudonas kilimas, priešais ekraną – trys tamsiai raudonu veliūru aptrauktos kėdės su geltonu siūlu išsiuvinėtais vietų numeriais. Net salės apšvietimas atrodo tamsiai raudonas. Čia rodomas trumpametražis filmas „Nemylimi“ (2025). Ekrane, ant panašių kėdžių kaip ir aš parodoje, sėdi aktorius, visą gyvenimą vaidinęs piktžoles. Jis apsirengęs nuostabiu žaliu kostiumu, aplink jo kaklą – ilgus smailėjančius lapus imituojanti apykaklė, viskas žiba, išraiškingas raukšlėtas veidas padengtas storu balto grimo sluoksniu, akių vokai padažyti ryškiai rožiniais šešėliais. Kai kuriose scenose pliką aktoriaus galvą papuošia galvos apdangalas, primenantis lapų ir stiebų raizgalynę. O kitose jis lieka tik su švelniai žalia peršviečiama palaidine. Nusiėmęs karūną ir prašmatnų apdarą jis tampa lyg pašnekovu savo puošniam dvyniui – kamera šokinėja nuo vieno prie kito, tarsi jie kalbėtųsi. Iš tikrųjų tai vienas ir tas pats monologas. Aktorius pasakoja apie savo sunkumus ir laimėjimus teatre vaidinant piktžolę. Jis pripažįsta, kad jo bei kolegų populiarumas ir vaidmenų pobūdis priklauso nuo publikos nuotaikų ar madų. Bet kartu guodžiasi, kad tarp kitų „piktžolių“ rado bendruomenę.

Žodis queer parodos anotacijoje neminimas, gay minimas tik apibūdinant aktoriaus, įvardijamo savo drag vardu Lavinia Co-Op, asociacijas su Gay Liberation Front ir BLOODLIPS, radikaliu gėjų teatru. Kūriniuose klasifikacijos irgi vengiama, vartojami žodžiai kitas, nepažįstamas, egzotiškas ir panašiai. Negaliu atsiginti jausenos, kad bijoma tų žodžių ir pavadinimų. Manau, kad dauguma, jei ne visi, augome jausdami baimę būti pavadinti gėjumi ar lesbiete. Šių tapatybių etiketės atrodė kaip užkrečiamas virusas. Usnys mūsų galvose, įsodintos nemylinčių rankų, paliktos vešėti. Net ir dabar ore užuodžiu baimę, o balsai prityla lietuviškai bandant įvardyti savo orientaciją. Žinoma, galbūt tai parodos konceptas – kalbėti aplinkkeliais, per piktžolės metaforą (ji, žinoma, labai talpi – yra daug kitoniškumo rūšių), bet nuoširdžiai darosi pikta ir liūdna. Kreivumas, regis, vėl įspraudžiamas į tą patį naratyvą – kreivi veikėjai filmuose ar knygose yra vizualiai atgrasūs, pikti, blogų kėslų, dažniausiai kūrinio gale nubaudžiami. Taip ir čia piktžolės (ar visgi kreivi žmonės?) statomi į kenkėjo poziciją, jiems klijuojamos viduramžių pabaisų, gotikinių pasakų monstro vizualinės asociacijos. Koks kelias iš to? Džiaugtis savo sąlyginiu mylimumu? Pykti? Atleisti? Atsiimti įžeidimus? Juliet Jacques tekstas apie filmą „Nemylimi“ baigiasi eilutėmis „<...> „Nemylimi“ tai ne keršto fantazijos, o susitaikymas. <...> [J]ie [kūriniai] kviečia iš naujo pažvelgti į nenorimus ir nepageidaujamus, ir meta iššūkį mums juos pamilti, kad ir koks radikalus veiksmas tai būtų.“ Palieku skaitytojui laisvę prieiti prie savo išvadų, nes manęs savosios nedžiugina...

Tingiai leidžiasi saulė. Pievos pakraštyje stovi mergaitė ilgu baltu sijonu ir ilgais rudais plaukais. Nuo saulės prisidengusi akis rankomis ji stiebiasi ir pakėlusi galvą kažko ieško už aukštos, spygliuota viela apvyniotos tvoros. Nesustodama atsisuku ir aš. Virš tvoros matyti išlindę du langai. Viename iš jų ranka moja tamsi figūra. Mergaitė irgi mojuoja, iškėlusi rankas pirštu rodo į telefoną. Siena pabaigia pievą ir uždengia raustančius saulės spindulius. Šaligatvio tarpuose kalasi kiaulpienės. Ilgais, storais, standžiais kotais, karpytais lapais. Vieni žiedai ryškiai geltoni, kiti pasipuošę balta pūkų aureole, dar kiti susiskleidę. Nuskynus iš jų sunktųsi lipnus baltas pienas. Patrynus – geltoni žiedai dažytų. Meilė auga net tamsiausiuose kampeliuose, tereikia turėti drąsos ją prisijaukinti.

Paroda veikia iki gegužės 17 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)