Ką vilki vilkas?

Prieš keletą metų paskaitoje išgirdau, kad galerijos pavadinimas „Kairė–dešinė“ siūlo lankymo kryptį. Prisimenu tai lipdama laiptais, sustoju laiptų aikštelėje ir pasižiūriu į abu šonus, lyg ruoščiausi eiti per gatvę. Einu į dešinę, kaip avelė, nes ten daugiau žmonių. Nors gal reikėtų pradėti nuo kairės, tokia tvarka, kokia skaitome?

Netyčia toliau veikiu neteisingai – „Vilkėjimą“ pirma perskaitau kaip tapimą vilku, o ne drabužių nešiojimą. Ir pagal šią klaidą susidarau pirminį įspūdį apie parodą – balti beformiai rūbeliai mano akyse tampa avies apdaru. O gal šis neatpažintas vilkas – iš pasakos apie Raudonkepuraitę? Kuriantis drabužių derinius, kad apsimestų žiūrovo artimaisiais? Tad prisėdusi rašyti pradedu regzti pačiai ne visai aiškią pasaką apie apsimetinėjimą, autentiškumą, vidų / išorę, svarbą ir menkniekius.

Menininkė Ulijona Odišarija kaupia dėvėtų ir vintažinių drabužių nuotraukas iš internetinių parduotuvių „Vinted“ ir „eBay“. Bet ne tas nuasmenintas, darytas prie baltos sienos su profesionalia kamera ir su noru perparduoti „Humanos“ radinius kelissyk brangiau (kadangi #vintage), o paprastas, nesufokusuotas. Kuriose kūno formas pabrėžiančios kokteilinės suknelės labiau primena subliuškusius balionėlius nei apdarus. Jose dažnai matyti įvairiausių inkliuzų – rudų, lakuotų sekcijų, tapetų, dulkių kamuolių kampuose, susiglamžiusių patalų, kačių, vaikų, jei drabužis dėvimas – jaustukais dengiamų veidų ir pėdų. Aš irgi kaupiu tokias nuotraukas. Instagrame yra viena, jei ne kelios, paskyros, dokumentuojančios netradicinius skelbimus. Bet menininkė juose įžvelgia daugiau nei šypseną keliančius vaizdelius – jai tai „melancholiškos buities poezija“. Būtent įkvėpta šių neatpažįstamų formų, kurių tapatybę atskleidžia tik prekių antraštės, Odišarija kruopščiai lipdo savo kūrinius.

Prastos kokybės nuotraukose poezija galbūt nepalies kiekvieno, tačiau parodoje ji persmelkia kiaurai. Paroda tỹlì. Balti kūriniai ant baltų sienų, balti langai, dengti baltais plono popieriaus lapais, filtruoja šviesą. Apšvietimo minkštumas dusina regą. Stovėdama kampe keliauju akimis po erdvę, nesąmoningai bandau prisiminti, kur dar būna tokia šviesa, koks jausmas kyla, būnant joje, ką jaučiu dabar. Apšvietimas suminkština ir garsus – lyg būčiau kokone ar dėvėčiau minkštą, storos medžiagos kepurę. Net atidarymui būdingas šurmulys nutyla. Kas tai – sąmoningas parodos architektūros sprendimas ar mano vidinės būsenos atspindžiai? Kūriniai sukurti iš paprastučių medžiagų, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti net per daug paprasti, nepažįstami, kaip sufleruoja daugelio jų pavadinimai. Bet sustojęs, įsižiūrėjęs ir iškvėpęs nervingai plaučiuose laikomą orą pamatysi, kad tai daugybė plono peršviečiamo popieriaus juostos sluoksnių. Vienos juostos paprastos, kasdienės, kitos perlamutrinės ir įkirptos, kaip flapper suknelės kutai, o trečias puošia kukliai žibantys plastikiniai deimančiukai.

Keli objektai atsiplėšia nuo nepažinumo. Tai klostuotas sijonas, kabantis ant nematomo liemens. Galima jį pasimatuoti, ne taip kaip „Vintede“. O kairėje ant palangės nutūpęs sidabrinis batas. Ne šiaip sau kičinis, tik retomis progomis avimas spintos draugas, o sukurtas iš „Raudonosios aguonos“ šokoladinių saldainių popieriukų. Šiais metais tai jau antras kūrinys iš tokių blizgių atliekų – menininkų trijulė „Rytojaus KOSMO industrijos“ „Kregždutės“ saldainių popieriukais padengė savojo satelito sparną. Pastarųjų saldus turinys virto likeriu, įdomu, kas nutiko aguonoms? Šokolado skulptūros kuriamos šimtmečiais, o ypač artėjant Velykoms jos tampa itin prieinamos. Šie kūriniai žaismingai permąsto, kuri sveriamo šokoladinio saldainio dalis svarbiausia – vidus ar išorė, kas reikalinga, o kas tampa atlieka.

Šalia sidabrinio bato – batelių pora. Tai nuotraukos projekcija prie pat grindjuostės. Bateliai sudėti elegantiškai, taip, kaip netyčia grakščiai letenėles moka sudėti katės (kitiems reikia praktikuotis). Bet pats projektorius ant žemės atrodo tarsi milžinas gremėzdas, nelauktai įsibrovęs tarp lengvučių kūrinių ir juos rėminančių šviesių rėmelių ar nuo lubų nuleistų peršviečiamų meškerės valų. Manęs jis netrikdo, gal labiau grąžina į Žemę, vis dėlto esu parodoje, o ne baltoje, sterilioje, sukuruotoje virtualybėje. Didelis projektorius, už kurio gali užkliūti, tampa parodos buities poezija.

Noriu apsukti teksto ratą ir grįžti prie šviesos (ir) skaitymo galimybių. Parodą lydi knygutė, kurioje – originalios drabužių nuotraukos iš internetinių perpardavimo svetainių ir dvikalbis Jameso Lowne’o tekstas „Niekis“. Bet jis anaiptol ne niekinis. Taigi stoviu toje minkštoje šviesoje ir skaitau. „Dulkių debesy ir saulės šviesoje paskendusi ant medinio stalo gulėjo mano galva – atmerkiau akis ir pagalvojau – Aš vėl mokykloj <...>.“ Taip, tokios šviesos būta mokykloje. Antro aukšto anglų kabinete sėdėdavau prie lango ir, kai aštrius saulės spindulius paslėpdavo žaliuzės, pasirėmusi stebėdavau dulkes ir kartais draugę pašonėje. „Niekio“ pasakotojas mieguistai eina riba tarp realybės ir sapno, tarp prisiminimų ir dabarties. Vis pasirodo draugo figūra – tai jų draugystei galas, tai jis sužadina mintis apie meilę, jų bendravimas konstruojamas iš kriptiškų žinučių, o vos jas gavęs pasakotojas eina, fiziškai ir mintimis, kur veda draugas. Taip pat į tekstą įsipina ir filosofinių apmąstymų apie egzistenciją, žmogaus prigimtį, vidų ir išorę. Jis tankus, atviras, bet palaikantis atstumą. Kaip nuostabu, kai tekstas yra dar vienas meno kūrinys, neskolingas skaitytojui kitų parodos dėmenų paaiškinimo, o tik sukeliantis malonumą ir praturtinantis patirtį.

Odišarija perkuria kasdienybę, suteikdama jai beveik dieviškumo savybę. Neatpažįstamus, bet itin asmeniškus objektus ji redukuoja iki baltų popieriaus lakštų. Medžiagas, skirtas kurti ant jų arba išmesti, menininkė panaudoja neneigdama jų pirminių savybių, bet jas pabrėždama. Kūrėja panardina lankytoją į sapnišką būseną, bet joje kojos nesipina ir neklimpsta. Priešingai – regis, sklendi, o panorėjęs gali lengvai išeiti.

Paroda veikia iki balandžio 12 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3)

Balandžio 12 d. 13 val. vyks ekskursija parodoje su autore.