Pirmi žodžiai vasaros popietę

Noriu grįžti į laiką, kai nemokėjau nė žodžio. Kai viskas stebino, buvo nuostabu ir baisu. Kai mano verksmas, nerišlus murmėjimas ir mosavimas putliomis rankutėmis buvo vieninteliai komunikacijos būdai. Paroda „Bakakay“ (kuratoriai Monika Kornilova ir Artūras Mitinas) primena, kad juos jau užmiršau. Dabar temoku lipdyti raidę po raidės į žodžius, o juos – į nesibaigiančias sakinių mozaikas.

Vos įėjus mano akis lengvu šydu uždengia Monikos Kornilovos neverbaliniai koliažai – instaliacija „Apmušalai“ (2025). Karpiniai lyg iš žurnalo, lyg iš meno albumo, kartais nepažeisti, kartais įplyšę, vieniši ir netikėtai suporuoti, švelniai plevena atspausti ant peršviečiamo audinio. Vaizdai abstraktūs, ant balto audinio pabirę kaip spalvotų pieštukų drožlės ar margo puoduko šukės. Kūrinio lengvumas netikėtai perkelia į vasaros popietę sode, kvepia braškėmis, lipnūs pirštai verčia blizgius žurnalo lapus – menininkei pavyksta abstrakčiais vaizdais atkurti konkrečias situacijas (bent jau mano gyvenimo). Bet netikėtos jungtys čia nesibaigia.

Koliažus lipdo ir Stephanie Baechler. Didžiojoje salėje (buvusioje sporto) ant langų ir ant betono blokų įkurdinamos menininkės stiklinės bei keraminės skulptūros. Keramika primena scenografijos sluoksnius klasikiniuose spektakliuose ar dėl savo mastelio – trimačius atvirukus. Ant horizontalios plokštelės vertikaliai sudėlioti panašaus storio elementai savo grakščiais kūnais sukuria kompozicijas, kurias galima apžiūrėti iš visų pusių. Jose abstrakčios linijos susijungia su konkrečiomis plaštakų („The gesture of... (...gestas)“, 2021) ir biusto („Clairevoyant (Aiškiaregė)“, 2021) formomis. O langų rėmo keturkampius pralinksmina „Funny figures (Juokingos figūros)“ (2023), įkvėptos Museé d’art et d’histoire stiklo kabineto ir ten esančių vitražų. Kūriniuose tobulumas nėra siekiamybė, laisvai žaidžiama su formomis, spalvomis, atsitiktinumais, paviršių nelygumais. Tarp abstrakčių stiklo formų netikėtai įsiterpia jautrios, plonos linijos piešiniai, kompiuterinė grafika, tiesiogiai vitražo tradicija sekančius kūrinius paverčianti nepaneigiamais šiuolaikybės įrodymais.

Mastelis staigiai kinta pasukus link Hannos Umin kūrinio „Aegisthus“ (2024): nedidelė skulptūrėlė kruopščiai sudėliota iš įvairiausių smulkių detalių. Buklete pateikiamos kūrinio sudedamosios dalys – nukirpti nagai, dolerio gabaliukai, sutepti autorės krauju, panaudoti skalpeliai, džiovinti lęšiai – skamba kaip makabriško recepto dalis. Burtai meilei ir sėkmei ar vudu? Ir šis, ir kiti menininkės kūriniai, netikėtai nutūpę ant apsilupinėjusių sienų, savo forma primena savadarbius garbinimo objektus. Arba skrupulingai sukurtus atsiminimų altorėlius, kurių neatskiriama dalimi mano akyse tampa menininkės kūniški likučiai. Prisimenu karalienės Viktorijos laikais kurtus amuletus ir paveiksliukus iš artimųjų ar savų plaukų, meilės ir gedulo laiškus. Tokie sentimentalūs ir asmeniški, bet kartu šiuolaikiniam žiūrovui šleikštulį keliantys artefaktai, įšaldantys konktretaus laiko tarpo fizinius įrodymus.

Kaip ir Umin skulptūrėlės, mano klajones po miglotas parodos erdves lydi tapytojos Inos Budrytės paveikslai. Jų spalvos, kompozicijos, siužetai atrodo perkelti iš kito pasaulio. Atmintyje labiausiai įstringa lipnus baltos ir violetinės spalvų mišinys, gal net su pilkumo prieskoniu, primenantis apie nekenčiamą pietų miegą darželyje, slogius vasaros sapnus ir susikaupimą skaičiuojant mergaitės, gulinčios lovelėje priešais, blakstienas. Jie (paveikslai ir mano prisiminimai) vaikiški. Bet vaikiškumo parodos kontekste nesieju su infantilumu, paprastumu ar neprofesionalumu.

Tokią prieigą, remdamasis ir kitais tyrėjais, siūlo Mitinas. Šį meninį, kuratorinį ir mąstymo judesį norisi pagirti. Net populiariosios psichologijos diskurse vis daugiau kalbama apie vidinio vaiko gydymą ir, manau, ne veltui. Grįžimas į savos ar kolektyvinės vaikystės mąstyseną, būseną – gali būti skaudi, bet kartu ir praturtinanti patirtis. „<...> ateina metas suręsti rišlią kalbą ir iškomunikuoti suprantamas reikšmes, kadangi rašome ne poeziją, ir visą šį sugestyvų potencialą tenka apkapoti, perdirbti bei nušlifuoti, kad mintys gultųsi šalia viena kitos tvarkingai nelyginant plytos. Ir štai, žvilgtelėjęs atgal, matai, kaip visas juodraščio daugiabriauniškumas nusitrynė ir sunyko“ (Artūras Mitinas, „Išversti save į žmonių kalbą“, artnews.lt). Galbūt, bandydami būti suprasti, prarandame esmę?

Į visiškai kitokius giluminius sluoksnius tolyn braunuosi „Editorial“ veikiančioje parodoje „Čia būta pilies“ (kuratorė Egla Mikalajūnė). Anotacija pasufleruoja dvi pilies sampratas. Pilis – archeologinis didingos praeities įrodymas bei vaikų (ir ne vaikų) užsiėmimas paplūdimyje. O aš čia matau dar ir pasakišką dėmenį – smėlio tonai ir spalvotas stiklas iš karto primena Jūratės gintarinę pilį. Parodoje susijungia dviejų menininkių Martos Frėjutės ir Sallamari Rantalos kūryba. Kūrinių medžiagiškumas akivaizdžiai joms abiem labai svarbus. Menininkės viena kitą papildo ir pratęsia. Juk stiklas kažkada buvo smėlis. Rantala renka prie Vilniaus kasamą smėlį, maišo jį su pirktiniu ir pasitelkusi klijus formuoja skulptūrinius objektus. Jie savo griežtumu paneigia smėlio prigimtį sruventi pro tarpupirščius, griūti, trupėti – judėti. Menininkė iš smėlio formuoja tai lentynas („Daug dalykų buvo padėta ant tos lentynos“, 2023), tai laiptus („Pakopos“, 2024), kūriniai, regis, kadruoja pagal pavadinimus, pasufleruotus tikrovės, priartinti fragmentų objektai sukuria begalybės įspūdį. Smėlio bareljefai tampa mažais langeliais į neapibrėžtą erdvę, besitęsiančią iki nežinomybės krašto.

Frėjutė kuria plono spalvoto stiklo objektus. Pačiame salės viduryje – gintaro geltonumo langas („Mes buvome čia“, 2024). Vietoj Baltijos aukse įstrigusių vabzdžių čia atsiranda kitas archeologinis įspaudas – plaštakų atspaudai. Liauni riešai, ilgi pirštai kyla į viršų kaip liepsnos (Sudeginusios pilį? Gal tai mirties įspaudai?). Sekant mirties liniją, ant grindų estetiškai numestas sulamdytas buitinės chemijos butelis – „Based on True Story“ (2025). Jis, tiesą sakant, net kiek labiau ekologiškas variantas, išmestą butelį jūra paverstų žavingais stikliukais. Bet atsitraukiu nuo medžiagos ir grįžtu prie kūrinio turinio: ar toks bus mūsų archeologinis palikimas? Nesunykstantys plastiko ir kitų atliekų klodai?

Abiejose parodose svyruoju tarp pasinėrimo į naivumą ir noro užsikasti hipotetiniais klausimais. Žiemai baigiantis netikėtai atsiduriu vasaroje. Laike atlapojančioje protą jusliniam patyrimui, lengvam hedonizmui ir intuityvumui. Gal rudenį gailėsiuos degimo, o gal jis sušildys ir išdžiovins pūvančių jausmų bei lapų krūvas?

Paroda „Bakakay“ veikia iki kovo 15 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)

Paroda „Čia būta pilies“ veikia iki balandžio 5 d.

Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)