Jauni vėjai

Vasarį pagaliau pakvipo žiema, dangus nusimetė debesų kailinius ir panardino mus į vaiskų kosminį šaltį. Vilnelės vanduo šiuo metu žalias, beveik kaip jūra. O antytes Bernardinų sodo pakrantėse galima lengvai supainioti su akmenimis ir papilkėjusio sniego kąsniais vandenyje. Kai išlipu Kalnų parko stotelėje, aplink skruostus zuja sniego dulksna, žibančiomis nuosėdomis padengdama mano paltą. Bet kitu dienos metu toje pačioje stotelėje gali pasitikti vienatvė ir tyla bei tamsoje šąlantys Vileišiai. Taip pat pro užsidarančias troleibuso duris gali pralėkti bėgikai, dviratininkai ir šunys. Saulė spigina į akis, šaltas vėjas talžo veidą – apsiašaroju.

Užsimanau arbatos, bet nenoriu išleisti trijų eurų kavinėje akinančiomis sienomis, tad pasirenku sušilti bent emociškai – užsuku į „The Rooster gallery“ apsigyvenusią parodą „Namas“. Parodos autoriai Vasarė Kuprevičiūtė ir Lukas Pavilionis nusimeta pavardes, individualumą ir įvardija savo duetą tiesiog Vasarė + Lukas. Nedidukas rožinis namukas tampa namais. Kairėje ekspozicijų salėje iš drobių suręsta lova su pagalvėmis, šalia lentynėlė su knygomis, į sieną atremtos meškerės, atsiranda net langas, pro kurį matyti akademija. Ant balto stalo vietoj atidarymo metu sudėliotų vienodų vyno taurių lėtam nesaikingam siurbčiojimui šį kartą puikuojasi eklektiška taurių kolekcija atidžiam domėjimuisi. Kairėje vėl iš drobių suformuotas šaldytuvas praviromis durimis. Jo viduje „Pasakos“ sūreliai, sviestas, gira. Salėje į dešinę – visa dušo kabina su dažnu vonios kambario gyventoju „Head & Shoulders“ šampūno buteliuku. O kampe labiausiai sužavėjęs eksponatas – spintelės su kriaukle iliuzija. Spintelė apkrauta nešvariomis lėkštėmis ir nedideliu sausainių-grybukų likučių kalneliu. Pasirinktas paprastas, atidus detalėms, realybę imituojantis stilius, kurio nepavadinčiau išskirtiniu. Tačiau paprastumas kūrinius paverčia puikiais apgavikais. Užvertusi galvą į lubas beveik tikiuosi pamatyti didelį veidą, palinkusį virš šio lėlių namelio.

Akis pasotinusi grybukų trupiniais, per mėgstamą „Fluxus“ tiltą pasiekiu Dailės akademiją. Studijoms tik bundant iš žiemos miego, jaučiuosi kiek nepatogiai įsiverždama į apytuštį pastatą, bet atėjau su tikslu. Čia, Šachmatinėje salėje, manęs laukia vagonas. Grafikos trečiakursio Povilo Dūdos ant drobės, dengiančios visą kairę salės sieną, atspaustas realaus mastelio birių krovinių vagonas – bironas. Instaliaciją-parodą „Keturašis biralinis* pusvagonis“ sudaro drobė, juodi ofsetiniai dažai, šviesaus medžio lentos, nespalvota atspaudo kūrimo videodokumentacija ir baltu ant juodu išspausdintas kūrybos dienoraštis, kuriame atskleidžiami instaliacijos kūrimo užkulisiai.

Instaliacija prikausto žvilgsnį ir dėmesį. Net neperskaičiusi anotacijos mintyse atlieku abu joje minimus veiksmus – pagalvoju apie tremtį ir pajuntu ilgus šaltus baimės pirštus, kutenančius plaučių apačią. Vagonas atrodo ir didelis, ir mažas. Ir žaislinis, ir grėsmingas. Pilnas skirtingų reikšmių, sąsajų ir ryšių. Žmogaus darbo prisilietimo ženklų. Atspaudas išglostytas delnais ir pūkuotais voleliais. Kūrybinė komanda didelė ir ji visa matoma dokumentiniame filmuke. Anotacijoje dėkojama būriui žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie projekto įgyvendinimo. Manau, toks paminėjimas ir tampa proceso sudėtingumo įrodymu, demistifikuojančiu ambicingų projektų kūrybą, ir rodo etiško bendradarbiavimo svarbą.

Išeinu iš Malūnų gatvės, kertu Tibeto skverą, patikrinu, ar nėra įdomios knygos medinėje lauko bibliotekoje, kylu Latako gatve aukštyn, praeidama dar dvi galerijas, kviečiančias užsukti vidun, ir keliauju per sniegu blizgantį Prancūzparkį link „Artifex“ galerijos. Šiuo metu joje veikia trijų menininkų Ramintos Dirsytės-Urbonienės, Armine Hayk Sargsyan ir Martyno Arlausko grupinė paroda „rami atmintis“. Menininkai pameta individualias asmenybes, kūrinių autorystę ir tampa R.A.M. – vienu, ilgesingu, laiškus mėgstančiu menininku. Galerijos durų dešinėje tvarkingomis krūvelėmis sudėti vokai, o juose laiškas-anotacija. Žiūrovas tampa adresatu, o kartu ir parodos dalimi. Spalvos, formos, atskiromis klišėmis atspaustos mėlynos raidės ant sienos paslaptingai ir subtiliai pasakoja apie trijulės magišką bendradarbiavimą. Sukdama ratus tarp su meile, nors ir paprastai, ištapytų ženklų, nedidelių vielos objektų, akių nebadančių juodų dėmių ant įvairiaformių drobių ar medžiagos skiautelių, pasijuntu esanti ne tik meno, bet ir kūrybinio proceso parodoje. Baltais lakštais su aštriakampėmis ovaliomis skylėmis uždengti galerijos langai primena akis. Baltas paprastas veidas bekūniam menininkui, savo vidinius užkaborius atskleidžiančiam per mažus, beveik paslėptus, parodos elementus. Ypač mielas man pasirodė nedidukas dangaus žydrumą atkartojantis stačiakampis su išsiuvinėtomis baltomis sąsiuvinio linijomis. Dar be teksto ar kitų ženklų, bet pilnas jausmo.

Mano kelias tęsiasi toliau – pro Vokiečių gatvės bromą, aukštyn siaurais Trakų gatvės šaligatviais, keli žingsniai Basanavičiaus gatve, ir atsiduriu prie galerijos „Meno niša“. Žilvino Baranausko ir Paulinos Vasiliauskaitės parodoje „Būtybė“ žaidžia du tolimi ilgesiai. Pirmame parodos aprašo sakinyje iš karto perspėjama, kad tai labai skirtingi menininkai, ir tikrai tarp kūrinių temų ir, žinoma, atlikimo technikų bei medžiagų matau daugiau skirtumų nei panašumų. Vasiliauskaitė kuria folkloro įkvėptus dizaino objektus, kuriuose susisieja senos tradicijos su industrine gamyba. Pirmoje galerijos salėje žiūrovą pasitinka „Pelkė laumėms“ (2023). Tai apskritimo formos, neaukštas, kavos staliuką primenantis objektas, sujungiantis tamsų, nelygų, burbuliuojantį stiklinį paviršių su ažūrine medine apatine dalimi. Kitas objektas – „Kraičio skrynia“ (2024). Organinio stiklo sienos, dugnas, dangtis nepalieka jokios turinio paslapties. Ji tuščia. Vietoj įpareigojimų ir lūkesčių viduje, o margų raštų išorėje, skrynia minimaliai dekoruota šalto aliuminio spalvos tradicinėmis pynėmis ir neotradiciniais motyvais. Priekyje, sidabrinės širdies viduje, kabo mažas rausvas drugelis, kaip bambos auskaras, žybsintis odos linijoje tarp trumpos palaidinukės ir džinsų žemu liemeniu.

Baranausko ilgesys laikiškai artimesnis ir (bent jau man) aiškiau apčiuopiamas. Viena tema tuo pačiu pavadinimu – „Nepaliaujamas, viską persmelkiantis namų ilgesys“ (2023) – atsiskleidžia trimis skirtingomis technikomis: video, piešiniais pastelėmis ir 3D kompiuterine grafika. Videokūrinyje matome autorių, bandantį apglėbti vaikystės namų sienas, prisiglausti prie stogo. Žiūrėdama prisimenu visų nugyventų daugiabučių betoninių blokų šiurkštumą, baltas plytas (kurios retkarčiais draskosi), ištrupėjusį asfaltą po nuogais keliais ir delnais, žalią žolės kvapą – viską, ką matau, esu išgyvenusi ir prisimenu. Pasisukus į dešinę, ant sienos projektuojami daugiaaukščiai, ne kieti ir tvirti, o plevėsuojantys. Nejaučiamas vėjas šiurena jų kampus, jie primena skalbinius, pakabintus šalia mašinų stovėjimo aikštelės, ir staltieses ant baltų plastikinių stalų.

„Būtybe“ baigiu bendradarbiavimo ir susiliejimo į vieną kūrėjo kūną lydimas parodų keliones. Tačiau, jei yra noro ir jėgų, galima lipti Basanavičiaus gatve į viršų ir apžvelgti Vilniaus bažnyčių kupolų, kryžių ir raudonų stogų sąskambius su skaidriu dangumi. Arba išgerti brangios kavos, arba nemokamai apsilankyti nepaminėtose galerijose ir gauti štampuką ant mėlyno bukletuko.

Vasarės Kuprevičiūtės ir Luko Pavilonio paroda „Namas“ veikia iki kovo 2 d.

„The Rooster gallery “ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius)

Povilo Dūdos paroda „Keturašis biralinis* pusvagonis“ veikia iki kovo 5 d.

VDA galerija „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius)

Ramintos Dirsytės-Urbonienės, Armine Hayk Sargsyan ir Martyno Arlausko paroda „rami atmintis“ veikia iki vasario 28 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Žilvino Baranausko ir Paulinos Vasiliauskaitės paroda „Būtybė“ veikia iki kovo 22 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)