Paguoda pabaigoje

Galva pilna liūdinančių minčių ir gąsdinančių naujienų, akys – žudomų likimų ir degančių laukų, ausys – praeivių šurmulio ir motociklų riaumojimo, kuris, meldžiu, nepakis į naikintuvų sparnų vėją. Šiuolaikinio meno centras sprogsta gyvybe kaip šalčio nebijančios medžio šakelės – parodų salėse gaudžia trijų parodų polifonija. Ji užgula ausis ir įsuka į keistą svaigulį. Viskas vyksta vienu metu – aerobikos muzika, nepaleidžianti iš karštligiško bėgimo ritmo, garsus šnabždesys, lyg kalbėtojas nejaukiai būtų per arti ausies, ir duslūs tonai, primenantys planetų virpesius iš kosmoso. Tai gyvenimo atgarsiai, kartu besigrumiantys tarpusavyje ir papildantys vienas kitą. Bet negaliu nusikratyti nuojautos, kad ši gyvybė tuoj pasieks žlugdantį kulminacijos tašką.

Užuovėjos nuo juslinės perkrovos ieškau tamsoje skendinčioje kino salėje ir ten vykstančioje belgų tarpdisciplininės menininkės Anouk De Clercq parodoje „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ (kuratorius Vsevolod Kovalevskij). Iki filmų apžvalgos taško – Valdo Ozarinsko lateksinių pagalvių krūvos, beveik pilies, – einu apgraibomis. Akims apsipratus su tamsa, dėl visa ko apsidairau, ar nėra snaudžiančio žiūrovo arba porelės, kuri kėsintųsi uždaryti salės duris. Pilkoje tamsoje, pamažu sklaidomoje prasidedančio filmo šviesos, ant šaltos slidžios pagalvės, kaip juodo akmens, skalaujamo jūros, esu viena.

Apokalipsė populiariuose filmuose ir knygose dažniausiai susijusi su ekologine katastrofa – cunamiu, audra, ugnies ar vandens sienomis, žemės drebėjimais, tuomet, žinoma, su atominiu karu, rečiau su priešiškai nusiteikusiomis nežemiškomis gyvybės formomis. Kad ir koks būtų scenarijus, visur pilna griuvėsių ir lavonų. Menininkė Anouk De Clercq atsisako šių nemalonių, giliai įjausmintų nešvarumų – lyg kokia naujausios kartos indaplovės kapsule be didelio vargo nuplauna nuo mūsiškių išnykimo naftos dėmes, sunkiąsias daleles, taršą. Jos filme „Paukščių giesmė“ (2023) lieka tik akvarelinis dangus, belapės šakos fragmentas ir du paukščiai. Anouk De Clercq apokalipsėje nėra gedinčiųjų, nėra skausmo. Saulei paskendus kosmoso juodumoje ar tapus raudonu degančiu kamuoliu nuodingame danguje, nebėra nė vieno, kuris lietų ašaras, kuris ilgėtųsi, kuris staugtų iš skausmo. Likusieji nemąsto apie tragedijos asmeniškumus, jų gyvenimo ciklo tai nesutrikdo, su paukštelių giesme diena keičia naktį, pradžia pabaigą. Jie lyg niekur nieko linguoja ant plonų šakelių ir visiškai besvoriai šoka tuščiaviduriais kaulais degančiame danguje. Tokia žmonių rami nebūties vizija tampa net viliojanti.

Pirmam filmui pasibaigus už nugaros prasideda antras – „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ (2021). Atsisukti jis pakviečia kompozitoriaus Vessel muzika, skambančia abiejuose kūriniuose, tačiau šį kartą su vokalu. Žemas moteriškas balsas dainuoja lėtai ir paradoksaliai įžemina besvorėje erdvėje. Ekrane pasirodo Bertolto Brechto eilėraščio eilutės: „O tamsiais laikais / ar tebebus dainuojama? Taip, tebebus dainuojama / apie tamsius laikus.“ Ar tie laikai jau atėjo, o gal niekada nesibaigė? Ar skambančios dainos ruošia mane susitaikymui su pabaiga, ar kovai prieš išnykimą?

Šiame filme gyvybės formų nematyti. Atviro kosmoso juodumoje vienintelis šviesos šaltinis – baltos audros, siaučiančios aplink planetą. Baltas ratas ir bekūnis balsas – vieninteliai veikėjai. Debesys sukasi aplink kosminį kūną, balsas hipnotizuojamai gieda. Esu toliau liūliuojama nebūties fantazijų, nors šios ne tokios jaukios kaip besvoriai paukščių šokiai žmonių neužterštoje Žemėje. Filmai keičia vienas kitą nesibaigiančia kilpa, su trumpa garso ir vaizdo pauze žiūrovui apsisukti. Tai kismas tarp bejėgystės prieš likimą ir vilties, kad turėsime jaukią pabaigą, po kurios laukia nauja pradžia. Anouk De Clercq apokaliptinė vizija ne gąsdina, o ramina. Jos kūriniuose, net ir skendinčiuose absoliučiame kosmoso juodume, yra giedančių. Išnykimas nebeatrodo toks vienišas.

Prisimenu metų pradžioje nuogąstaujančiomis antraštėmis pasipuošusius interneto portalų straipsnius apie asteroidą, atlekiantį link Žemės. Juokais, o gal ir visai rimtai, apsidžiaugiau tokia rūšių išnykimo vizija. Išeiti kaip dinozaurams, būti tik maža dalelyte neaprėpiamoje laiko ir galaktikų spiralėje, visiems kartu būti užmirštiems. Pagaliau būtume tobulai lygūs prieš mirtį. Ir tuomet – tylos interliudas prieš naują pradžią.

Paroda veikia iki gegužės 4 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)