Tamsiųjų amžių giesmininkė

Barbora Matonytė – jaunosios kartos tarpdisciplininė menininkė, kurianti erdvines instaliacijas ir garso meną. Jos kūrybai būdinga universaliai aktualių temų dekonstravimas ir netikėtos (sub)kultūrinių vaizdų jungtys. Kartu su Barbora leidžiuosi per painius jos kuriamo pasaulio tunelius. Kalbamės apie kūrybinį procesą, įkvėpimo šaltinius, paauglystę, mirtinas nuodėmes, buvusius ir vykstančius jos veikėjų susidūrimus.

Kai susipažinome, tu studijavai magistrantūroje ir kūrei garso darbus. Dabar tarp tavo kūrinių matau vis daugiau erdvinių skulptūrų. Bet garsas vis tiek išlieka svarbi tavo darbų dalis. Man įdomu, kaip įvyko šis perėjimas.

Iš tiesų, savo prigimtimi esu visiška taktilikė. Bakalauro studijų metais dariau grynai skulptūrą arba instaliaciją ir užsiėmiau technologijų ieškojimais, savo medžiagų ir tekstūrų atradimu. Ir būtent magistrantūroje pradėjau gilintis į tai, ką noriu pavaizduoti arba ką bandau kurti. Atsakiau sau, kad mano pagrindinis inspiracijos šaltinis visada buvo ir bus muzika. Supratau, kad reikia pamėginti kurti ir garsą. Dvejus metus nagrinėjau, kas yra garso kūrinys, ir supratau, kad man įdomiausia žmogaus balsas. Stilizuotas ar nestilizuotas dialogas, įvairūs išraiškos būdai arba netgi monologas su įsivaizduojamu veikėju, dainų žodžiai, lyricsai. Vėliau supratau, kad visgi reikia grįžti atgal prie medžiagiškumo. Mane galbūt labiau domina muzikos kultūra ir subkultūra, kuri aprėpia ne vien patį muzikantą ar atlikėjo kūrybą, bet ir sceninį įvaizdį, fanų įvaizdį, scenografiją. Tai yra šiek tiek daugiau negu vien garsas. Dėl to garsas tampa sudedamąja dalimi mano dabartinėje kūryboje. Vien garso man nebepakanka.

Pastaraisiais metais tavo vardą parodų plakatuose mačiau itin dažnai – dalyvavai menininkų kolektyvo .XYZ parodose „Pranašas“ (KKKC Parodų rūmuose) ir „Piktadarys“ (VDA galerijoje „Akademija“), rengei solo parodas „Blackened“ (VDA galerijoje „Artifex“), „Karalius Rodis“ (VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“), o dabar – VVJ meno galerijos projektų erdvės „Balta drobė“ kūrinys-rezultatas „Grafas Engstas“. Ar šios parodos susijusios? Ar tai parodų ciklas?

Taip, šių metų parodų ciklas (ačiū Lietuvos kultūros tarybai, kuri jį finansuoja) „Septyni metų laikai. Tamsusis amžius: Giesmininkas Krindžila“ yra dogmatiškų krikščioniškų vertybių interpretacija per šiuolaikybę ir šiuolaikinės muzikos vartotojus bei, galų gale, suvokimas, kad tai pasenęs dalykas. Krikščionybėje yra septynios mirtinos nuodėmės, o mano versijoje mes turime jas išgyventi. Man atrodo, kartais žmogui nepakanka išgyventi vien keturis metų laikus. Jis turi patirti daug daugiau ir galbūt net dar daugiau negu septynias nuodėmes. Aš kaip įsivaizduojamus pražūties raitelius pasirenku septynias nuodėmes ir jų reprezentacijas. Pirmoje parodų ciklo dalyje susitiko giesmininkas Krindžila su karaliumi Rodžiu. Pirmoji ekspozicija buvo Kaune, galerijoje „Muitinė“. VVJ galerijoje atsirado grafas Engstas.

Iš kur atsiranda šie veikėjai?

Giesmininkas tampa mano alter ego, tai man gana paprastas būdas šiek tiek nuasmeninti savo kūrybą. Be abejo, su tam tikra ironijos doze. Stipria doze. Kartu tai duoda galimybę kurti ganėtinai sunkiomis temomis.

Man šie veikėjai labai primena žaidimą „Dungeons & Dragons (D&D)“ ar kažką panašaus.

Taip, aš žaidžiu „D&D“ (juokiasi). Tai irgi galbūt toks šiuolaikinis momentas, kad vis ieškau metodų, kaip prieiti prie tikrai labai rimtų temų, kurios amžių amžius buvo nagrinėjamos tiek teologų, tiek menotyrininkų, tiek, po velnių, politologų, ir kiekvienas iš mūsų susiduria su jomis. Kokia galėtų būti prieiga, kad aš turėčiau tam tikrą ekspertizę? Tai tik mano hobiai ir tik tai, su kuo pati užaugau. Tai fantastikos arba muzikos pasaulis, bet iš klausytojos pozicijos, jokiu būdu ne atlikėjos. Ir kaip aš galiu sušiuolaikinti tokias problemas kaip atsiskyrimas, depresija, galbūt melancholija – tikrai sunkias psichologines temas?

Dar norėjau paklausti apie inspiracijos šaltinius. Minėjai hobius ir subkultūras. Kas dar tave įkvepia?

Muzika, kurios aš klausau. Niekada net nepretendavau groti, jos kurti, bet tai vienintelis dalykas, kuris man duoda, kaip ir paauglystėj duodavo, galimybę pabėgti, pasitraukti nuo viso pasaulio, pasinerti į kitas mintis. Aš muzikoje kreipiu dėmesį į žodžių reikšmę. Tai galbūt ir žavu, kad kaip klausytoja gaunu tiek daug vietos savo pačios interpretacijai. Muzika man labai įdomi ir intymi. Aš pati siekiu to savo kūryboje – tiesiog duoti kuo daugiau interpretacijos laisvės. Pagal tam tikrą žanrą, estetiką.

Ar tekstas svarbus tavo kūryboje?

Labai, aš tikrai nemažai rašau. Ir nuolatinis rašymas, ir fragmentinis, eiliuoto ar neeiliuoto teksto kūrimas – tai yra pagrindas, nuo kurio dažniausiai kūryba prasideda.

Dauguma tavo kūrinių ar net parodų pavadinimų – angliški. Ar rašai ir angliškai?

Žinoma. Būna išimčių, kad rašau lietuviškai, arba, pavyzdžiui, jeigu tai menininko dienoraštis, šios dvi kalbos maišosi. Bet manau, kad tai yra problema, jog tik šias dvi kalbas ir temoku.

Man anglų kalba tikrai yra tiek pat artima, kiek ir lietuvių. Tai kalba, su kuria išgyvenau savo vienatvės momentus brandos laikotarpiu. Tai online geimų (internetinių žaidimų) kultūros ir, galų gale, muzikos, kurios klausau, kalba. Taigi, taip, aš mąstau tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Bet tai nereiškia, kad mano požiūris į gyvenimą yra nepatriotiškas. Jeigu reikia parašyti lietuviškai, tikrai viskas super, bet visąlaik yra atidarytas vertėjas, jeigu reikia staigiai ką nors parašyti ir bandau tas kalbas koordinuoti tarpusavyje.

O kalbant apie vizualines inspiracijas, ar turi kokių nors įkvėpimo šaltinių?

Buitis, aplinka. Ar yra menininkų, kurie mane įkvepia? Taip. Bet labiausiai įkvepia subkultūros. Per koncertus labai dažnai norisi išsitaškyt, bet, velnias, turiu fotografuoti. Ta estetika mane įkvepia vizualiai ir tai vis viena yra mano buitis ir mano kasdienybė. Vizualai mane įkvepia. O visa kita – garsas, tekstas – ateina iš kažkur kitur. Aš mąsčiau, kad čia graži simbiozė.

Naujausia tavo instaliacija – „Krindžila ir Engstas“. Gal gali papasakoti, kas ten vyksta, pakomentuoti jos elementus?

Šiuo atveju ypatinga figūra tampa Krindžila – įsivaizduojamas vienišas draugas vaikystėje ar paauglystėje. Instaliacijos atspirties tašku tapo samprotavimas apie tinginystę per nuodėmės prizmę. Manau, metams, laikui ir amžiams bėgant tinginystė tapo melancholija ir, galų gale, tuo, kas dabar yra priimtina kaip depresija. Tai nesusikalbėjimas tarp laikmečių ir tuo pačiu metu tarp ugdymo metodų. Kai dar buvau mokykloje, vis dar girdėjau tokią frazę: „Ai, depresija, tai geriau nukask bulves.“

Tikrai džiaugiuosi sąlyginai sėkmingai įveikusi šitą iššūkį erdvėje „Balta drobė“. Man, kaip uždaram žmogui ir uždarai kūrėjai, minėtas idėjas įvietinti, įvesti į kontekstą būtent jaunimo galerijoje buvo svarbu. Kai vykdžiau projektą galerijoje, kaip tik tuo metu vyko dailės mokyklos paauglių grupės peržiūros. Tad naudojau įvaizdžius ir piešinių estetiką, kuri man pačiai anksčiau, kai buvau jaunesnė, atrodė kieta, – kaukolės ir tai, kas šiais laikais vadintųsi cyber sigilism, o anksčiau buvo vadinama tiesiog tribal. Tai kartu ir būdas komunikuoti su galimais žiūrovais, kurie bus neišvengiamai jauni. Bet ir būdas neprarasti kontakto su savąja karta, kuri užaugo su šita estetika.

Daug rėmiausi žurnalų „Flintas“, „Donaldas ir kiti“ bei panašių leidinių archyviniais numeriais – jų paskutiniuose puslapiuose būdavo „Parsisiųsk savo logotipą“ skiltis. Gal tu net nežinosi. Buvo galimybė parsisiųsti į savo seną „Nokia 3310“ telefoną paveiksliukų už vieną ar du litus. Estetika yra cikliškas reiškinys ir tai, ką dabar matai instagrame, labai panašu į tai, su kuo mes užaugom. Tai paaugliška estetika, bet ji vis vien komunikuoja labiau su manąja karta, nes jie galbūt ją atpažins.

Garso elementas darbe, noriu tikėti, yra belaikis. Tai dialogas su tuo pačiu grafu Engstu ir Krindžila. Apie vienatvę, naktį, miego paralyžių ir kažkokį demoną. Apie siaubą, košmarą. Čia naudojama daug teksto kaip perdirbinio. O ir savo magistrinį darbą rašiau apie tekstą kaip perdirbinį ir teksto generavimo metodus. Tai praktika, kurią dažnai naudoju.

Videoelementas darbe – primityvi animacija, lyg 8 bit, nors ten jau labiau 100 ar pan. pikselių, bet apsimeskim, kad 8 bit. Tai irgi būdas priartėti prie videožaidimų estetikos, man rodos, ji grįžta. Iš pradžių tai buvo tiesiog vienintelė galimybė kurti pikselinius žaidimus. O dabar – ultrapopuliaru. Pikselinė estetika, ypač siaubo žanre, kurį, tikiu, kažkiek atliepiu.

O medžiagiškumas – ko gero, ir man nepaaiškinamas. Nagrinėjau, kas yra suvokiama kaip apsileidęs žmogus. Ir kartu ieškojau sąlyčio su tuo, ką reiškia būti menininku. Tai visos šiukšlės instaliacijoje yra iš mano studijos. Tiesiog tos, kurios guli ir aš negaliu išmesti, nes gal kada prireiks. Susivežiau jas ir sulydžiau į vieną darinį. Galbūt norėjau, kad tai būtų labiau smirdinti, labiau jau pūvanti, dvokianti struktūra. Ji sulydyta iš skirtingų elementų, čia, manau, buvo ir ganėtinai ekologiškas momentas – išnaudota tai, kas pas mane yra likę. Ir kartu panašu į tai, kaip paukščiukai lipdo savo lizdelį iš šakelių, seilių ir pan. Kaip tai darytų žmogus, kaip tai darytų kūrėjas? Irgi lipdytų iš savo aplinkos, o tai dažniausiai šiukšlės ar kažkokios liekanos.

„Baltoje drobėje“ dirbai atviros studijos principu. Papasakok, kaip viskas vyko. Ar tai pakeitė tavo santykį su kūriniu, žiūrovu, pačiu kūrybiniu procesu?

Man ganėtinai svarbus kūrinių įvietinimas. Aš tikriausiai net negaliu kurti nežinodama, kur kūrinį eksponuosiu (ar tai būtų vien paprasčiausias erdvinis kontekstas ir suvokimas, kur tai bus, ar šiek tiek platesnis). „Baltos drobės“ atveju tiesiog labai gražiai sutapo, kad mano įsivaizduojamas linksmintojas, grafas Engstas, susijęs būtent su paauglystės tema.

Apie paties proceso rodymą... Ten nebuvo milžiniški kiekiai žmonių, bet dažnai užeidavo nemažos grupės vaikų. Ir dėl to man buvo šiek tiek sunku, nes iki paskutinės sekundės, iki kol nėra viskas padaryta ir atidaryta, aš nepasitikiu tuo, ką darau, abejoju, ar pavyks. Tačiau save raminu – Barbora, visada kažkaip išeis: tas „kažkaip išeis“ dažnai remiasi į tai, kad konceptualiai aš turiu labai didelį pamatą bei atspirtį ir tai visada mano užnugaryje. Tiesiog išraiška yra ganėtinai kintanti.

O kai žiūrovas tiesiog ateina vidury proceso, tai išblaško, bet kartu tai buvo ganėtinai gera praktika, kurios neturėjau nuo studijų akademijoje. Staiga vidury kūrimo paklausia: „O tai ką tu čia darai?“ Ir supranti, kad žmogus yra galbūt ne iš tavo sferos. Pavyzdžiui, aš visada galiu pasikalbėti su savo vyru. Turiu tokį asmenį, su kuriuo galiu nuolat pasitarti ir pasižiūrėti, kaip kitas kūrėjas mato tai, ką aš darau. O čia pas mane nuolat ėjo žiūrovai, kuriems norėjau tiesiog papasakoti, ką aš kuriu, ir galbūt tai man buvo sunku, nes tokios patirties nesu turėjusi. Kita vertus, tai buvo labai sveika. Manau, kad be šito nebūtų gimęs tiek paaugliškos estetikos turintis produktas.

Parodoje buvo atvirukų, imituojančių tavo minėtus 8 bit estetikos telefono paveiksliukus. Ir sakei, kad jų bus visose parodose, vyksiančiose šiais metais. Tai kokie tavo tolimesni planai?

Tolimesni planai – Sicilijoje. Labai tikiuosi, kad galėsiu parvežti draugams keletą egzempliorių, ką ten sukursiu. Čia mano vaikystės momentas, kai iš kukurūzų „AHA“ pakelio gali ištraukti collectable card, žinai? Tiesiog smagu.

Ačiū už pokalbį.