Pjūvis popieriumi

„Aš noriu namo“ – girdžiu sakant ir sakau darbe, vakarėlyje, namie. Noriu grįžti į belaikę erdvę tarp patalų, kai dangus šviesesnis už medžių siluetus iki vėlyvo vakaro, noriu basomis vaikštinėti iš kampo į kampą, kur atvėsta arbata, lengvi vėjo gūsiai pro pravirą langą švelniai varsto duris ir katės kailiukas kutena nosį. Namai ne tik vieta, bet ir jausmas, žmonių apsuptis ar jų nebuvimas. Namai turėtų būti saugūs, šilti ir mieli. Namų kontūrus prisimeni naktį, sliūkindamas tamsoje per juodus kambarius. Kaip matai namus tada? Kuriuos baldus prisimeni? Kaip žinai, kurio kampo saugotis, kad nesusižeistum ar neužgautum trapaus daikto?

Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės paroda „Apie svajones ir tai, kas jau yra“ man primena tą atsargaus klajojimo jausmą, lyg savo, lyg ne savo namuose. Tik klajonės vyksta minkštoje baltoje šviesoje. Langai uždengti peršviečiamomis užuolaidomis, jos vos vos suplevena, lyg modamos ranka, pro jas praėjus. Sienos akinamai baltos, kaip ir dvivėrės durys. Galerija „(AV17)“ įsikūrusi buvusiame bute, kad patektum į ją, lipi vos užsiriečiančiais laiptais, palieki šlapią skėtį mažutėliame prieangyje, vaiskių baltų dažų sluoksniai šios erdvės nepavers tiesiog baltu kubu. Tačiau ne ekspozicinė erdvė, o patys kūriniai, jų santykiai tarpusavyje ir su keturiomis juos supančiomis sienomis, tuštumos ir pilnatvės kontrastas panardina lankytoją į malonų liminalų baseiną.

Koridoriuje – arkinis veidrodis, bet jo paviršius nepoliruotas, drumzlinas. Kaip sapne negali skaityti, taip čia nematai savo atspindžio. Kambaryje į kairę prie pat durų pakabinti du metaliniai stačiakampiai, galėję tapti grafikos atspaudų plokštėmis, bet dabar pusapvalėse įpjovose laikantys plono popieriaus kampukus. Kas pavaizduota, jei iš viso pavaizduota, ant popieriaus, žiūrovui nežinia – matoma palikta vien rėmelio nugarėlė. Degu noru pamatyti nuo manęs nusigręžusio popieriaus lapo „veidą“, bet jis lieka paslaptimi, galiu tik svajoti. Kūrinių formos minimalios, peršviečiamos, talpios. Skaidraus stiklo švytuoklė kabo ramiai – per ją nekalba dvasios. Tik švelniai dreba lūžtančios šviesos voratinkliai. Priešais langus – nedidelis staliukas ant aukštos kojelės, ant jo liauna vazelė su baltažiede gėle. Ant sienos pakabintos dvi fotografijos – vaikino ir kambario portretai.

Kitame kambaryje aptinki su siena bandantį susilieti ar, priešingai, iš jos bandantį išlįsti kūrinį. Jo asimetriškas kūnas sudarytas iš plonų medinių juostelių, dešiniame apatiniame kampe tampančių laipteliais. Suku veidą į dešinę ir tarp čiuženančių lankytojų lietpalčių pamatau du skulptūrinius objektus. Vienas lyg su ieties smaigaliu, siekia mano viršugalvį, po smaigaliu nedidelis stiklinis apskritimas, tarsi nedidelis staliukas. Bandau grakščiai pasistiebti, neprilygstu objektams, bet pamatau ant paviršiaus pabertas saulėgrąžų sėklytes. Ant žemesnio staliuko – katės žaislas. Elegantiška juoda lazdelė baltais galais su virvele ir keliomis plunksnomis iš karto primena burtininko lazdelę. Ji skirta labai ypatingai katei. Pakeliu akis, ir mano žvilgsnį praryja pieštuku pieštas nedidukas portretas. Pavaizduoto žmogaus veidas tirpsta kaip per didelės ekspozicijos asmenukėje ar kaip iš atsiminimų. Jo didelėse akyse ieškau bet kokių ženklų apie tapatybę. Ar tai jo namai? Ar jo svajonė?

Kūriniai bevardžiai ir be autorystės, jie tokie lengvi, kad pajuntu, kaip įsitempiu eidama pro šalį, lyg bijočiau užkliūti ir sulaužyti. Jaučiu, kaip pagilėja kvėpavimas, sulėtėja žingsniai, neskubu išeiti. Tačiau paroda nėra išsimėčiusi svajose. Ji tiksli, aiški ir aštri. Menininkų ir kuratorių dueto tikslas – suteikti vietos lankytojui galimybę išjausti parodą savaip. Nėra aiškinimo ir interpretacijų, taip pat pasirinkta tema pakankamai universali, kad būtų suprantama daugeliui, bet ir gana siaura – dėmesys pabėgti kitur neturi progos. Jos įspūdis panašus į įsipjovimą popieriumi – toks netikėtai skaudus artumo pėdsakas. Keliantis nuostabą, trumpai dirginantis ir greitai dingstantis.

Menininkai nebando iliustruoti konkretaus interjero, bet jaučiuosi ten buvusi. Retas kambarių apstatymas, baltos gėlės, atidarymo metu šmėžuojančios juodos nugaros galbūt sukuria slogią nuotaiką. Tačiau negalvoju apie laidojimo sales, priešingai – prisimenu baltų plytų ar pilkų blokų sovietinius daugiabučius, kokiuose gyvenu aš ir mano draugai, jie minimi ir anotacijoje. Papilkėję ar pasidengę neaiškios kilmės dėmėmis jie stovi kaip man nepažįstamo laiko vaiduokliai. Bet pradėjus temti nušvinta jų langai – gelsvi, oranžiniai, žalsvi ir būtinai bent vienas violetinis. Už tų spalvotų kvadratėlių gyvena svetimos svajonės, o mano galvoje užgimsta svajos apie jų gyvenimus, apie jų butus, tikriausiai lygiai tokius pačius kaip mano, juose galėčiau orientuotis ir spalvotoms šviesoms užgesus.

Nors esu pilna džiugesio, kad pavyko apsilankyti parodoje ir bent trumpam pasinerti į jos šiltą sapnišką būvį, pastebiu ir erzinančią tendenciją – šį mėnesį tai jau antra paroda, trunkanti vos savaitę. Iš dalies džiugu, kad jaunosios kartos menininkai (vos baigę bakalauro studijas) turi galimybę eksponuotis įsitvirtinusiose ar net elitinėse vietose, tačiau parodų trukmė liūdina. Net VDA studentų baigiamųjų darbų paroda vyksta ilgiau...

Paroda veikia iki birželio 27 d.

Galerija „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)