Tegyvuoja Konstibauskas!

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

O jeigu rimtai, Legailas Batistas Konstibauskas yra menininko Gintaro Zinkevičiaus išgalvotas personažas, žmogus „iš liaudies“. Konstibauskai – mes visi, sako jis. Ant Konstibausko galvos stovi hierarchijos piramidė: tiesioginis viršininkas Nabonas, viršininkų viršininkas Klimas ir niekam nematomas, bet visus savo kišenėje turintis Jėgoras. Tegu tie nabonai ir klimai galvoja, Konstibauskas tiesiog dirba, kad turėtų už ką pavalgyti. Jo pavardėje užkoduota ir Konstitucija (anot Zinkevičiaus, pats absurdiškiausias dokumentas, nes ten surašytos idėjos neturi nieko bendro su gyvenimu), ir bausmė. Be to, netyčia įsibrovė angliškas žodis (jie neprašyti lenda visur) – constipation, arba vidurių užkietėjimas, nusakantis negalėjimą nei išspausti minties, nei pasipriešinti.

Nors šis personažas atrodo nelabai patrauklus, parodų ciklas „Išsėtinė konstibacija“ atsirado iš poreikio užjausti vidinius miesto griovėjus, atliekančius bausmę už kitų nuodėmes. Zinkevičius jau beveik dešimtmetį fotografuoja Vilniaus perstatinėjimą. Tačiau paroda – ne tik apie pastatus, bet ir apie žmones, kurie, užsimetę įspėjamųjų spalvų liemenes, neša medų jėgorams. O mums – perdirba miestą į kažką nepažįstamo.

Mes pripratę prie kitokių miesto fotografijų. Reprezentacinių, vaizduojančių puošniausius pastatus. Arba žmonių judėjimą gatvėse. Arba sienas trupinantį laiką. Zinkevičiaus fotografijos trikdo, nes jose nerasime atpažįstamų vietų ir objektų. Jų vietoje – kiaurymės. O tos vietos – irgi nesuprasi kur, nes tematyti išrausta žemė, trinkelių stirtos. Prieš du dešimtmečius rašiau apie Arūno Baltėno nufotografuotą Vilniaus senamiestį, tarsi užsnūdusį fin de siécle, perdėm gamtišką, lyg būtų supainiotos amžių pabaigos. Ką gi, galime pasidžiaugti: iškonstibuotame mieste kultūra išgujo natūrą. Fotografo akį traukia šviežiai nupjauti kelmai. Nėra augalų motyvus atkartojančių pastatų. Yra prastų plytelių plynės ir pigus architektų mąstymas.

Zinkevičiaus fotografijos įrodo, kad gamtą įveikusi kultūra gali būti blogis: smalos statinės, krūvos statybinių nuolaužų, išmaltos duobės, nuodingomis dulkėmis užterštas oras. Norėjau rašyti: „beveidė architektūra“. Bet žiūrėdama į fotografijas matau: ji – piktasnukė. Virš tų besivaipančių pamėklių, o ne dangumi dabar praskrieja ir Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“. To pergalingo blogio simbolis – kvailai besišypsantis angelas Misionierių ansamblio papėdėje. Tiesa, gana greitai jis iš ten išnyko, bet Zinkevičius spėjo užfiksuoti. Prie Centrinės universalinės parduotuvės tebestovintį jo dvynį dar galima pavadinti taikliu atbukusio vartotojo analogu, o atsidūręs senamiestyje angelas liudijo itin žemą miesto klimų kultūrinio raštingumo lygį. Ar Konstibauskas raštingas? Nežinau. Ir tai nesvarbu. Naikinti istoriją jį verčia lik(l)imas. O širdį drasko Shakespeareʼo plunksnos verta kančia: „Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus širdies kančias bei / sopulių šimtus, kuriuos iš prigimties paveldi Konstibausko kūnas...“

Zinkevičius dvigubai sufokusuoja žvilgsnį – ne visai į architektūrą, bet ne visai ir į žmones. Matome statybinę ekosistemą. Vienoje fotografijoje – lyg paprasta siena. Bet pro senas plytas kaip magma sunkiasi „makrofleksas“. Konstibuojamas miestas springsta ir vemia modernizacijos nuodais. Šią ekosistemą kuria visur ropojantys, net iš po žemių išlendantys konstibauskai. Bet kuria ją ne sau. Tai liudija priešais keturių vitrinų galeriją stūksantis raudonai dryžuotomis stop juostomis apklijuotas kubas. Objektas – pokštas. Kol neprisimeni, kaip tai veikia egzistenciją. Štai jau nebe pirmi metai, kai mūsų nebeįleidžia į Reformatų parką. Vilnelės pakrantės tapo statybvietėmis. Stop juostos primena, kad miestas tau nepriklauso ir konstibauskai jį perdirbinės, kiek tik jėgorams reikės. Net ir karantino metu „darbai statybose niekada nebuvo sustoję, viskas vyko sklandžiai, todėl per pietų pertraukas buvo valgomi skilandžiai, – rašoma anotacijoje. – Kartą Legailas Batistas netyčia suvalgė savo apsauginę veido kaukę, bet sveikatai ir darbingumui tai jokios įtakos nepadarė. Biotualete teko praleisti ilgiau negu įprasta laiko, ir tiek. Toliau – tyla.“

Paroda autoironiška. Zinkevičius šį ciklą eksponuoja industrinėse erdvėse, tarsi ten, kur galėtų užsukti patys konstibauskai. Lentvario geležinkelio stoties galerijoje „Lokomotif“, kuri beveik visada užrakinta. Dabar – buvusiame Dailės kombinate, kur Dainius Liškevičius sovietines vitrinas pavertė ekspozicijų erdve. Tačiau abejoju, ar konstibauskai save kada nors pamatys. Meno nešimas liaudžiai yra Sizifo darbas, ir Zinkevičius tai žino. Nešdamas tai, kas nenunešama, jis tarsi sako, kad konstibacija nėra (blogio) kultūros pergalė prieš natūrą. Tai yra jėgorų pergalė prieš kultūrą ir mus visus.

Paroda veikia iki rugpjūčio 31 d.

Parodinė erdvė „VITRINA & Bench“ (Kauno g. 36, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 10–17 val.